Arūnas Milašius

Ruduo gali būti nejaukus. Recesija nesitrauks, mažėjanti infliacija ir krentantis vartojimas vers įmones mažinti gamybos apimtis, didės nedarbas.

Jei dar piktinatės čekiais, politikų už patirtas išlaidas pirktais televizoriais ar Vilniuje nukirstu ąžuolu, laikas baigti. Šie nutikimai nėra tikroji problema. Jie tik išdava ir pas mus galiojančios paprotinės teisės, kuri viršesnė už galiojančius teisės aktus, pasekmė.

Lietuvoje oficialiai recesija ir kritimas – vienas didžiausių ES. Galime didžiuotis, kad mes vėl pirmi. Niekas nedarė viešų analizių, tačiau tikėtina, kad į kritimo lyderių pozicijas patekome dėl aktyvaus karo su Kinija. Ekonomikos ir inovacijų ministrė, užuot ieškojusi sprendimų, kaip atsispirti nu...

Gera žinia – Ukraina laimės, kita gera žinia – pasaulis tada pasikeis. Bloga – turime keistis ir mes, nes kitaip liksime už šio gerovės pasaulio borto.

Lietuvoje oficialiai prasidėjo recesija – ekonomikos lėtėjimas ir, panašu, tai nebus tik techniniai skaičiai mūsų ir Europos statistikos įstaigų ataskaitose, o krizė, kuri paveiks ir jau veikia dalies žmonių gyvenimus.

Mes labai kieti, valdome pasaulį, sakome visiems aplinkiniams, ką ir kaip jie turi daryti, kaip vertybiškai gyventi, ir kartu esame išdidūs. Labai išdidūs, nes žinome tikrąsias tiesas. Tik maža bėda – to kietumo niekas, be mūsų pačių, nepastebi, nes jis skirtas naudoti viduje – kelioms miesto tipo g...

Šią savaitę nutiko keli įdomūs dalykai, į kuriuos mažai kas atkreipė dėmesį. Tai tarsi rutininiai pranešimai spaudai, kurie slepia prarastus milijardus ir verslus, o šių ateitis keletą metų bus, tarkime taip, gana miglota.

Visi jau žinome, kad mums gresia mokesčių reforma. Kaip sako stambusis verslas, labai gera – padaugės tų, kurie iš savarankiško verslo grįš į darbo rinką, ekspertai šaukia, kad nukentės vidurinioji klasė, valdžios atstovai tikina, kad bus atkurtas socialinis teisingumas, – mokantys mažiau mokės tiek...

Pasaulį sudrebino kelios įdomios naujienos – su kriptovaliutomis susijusių bankų žlugimas, parama karvių ūkiams ir grūdų kainų šuolis. Žinios tarsi nesusijusios viena su kita, tačiau gresia ateiti į kiekvieno iš mūsų kiemą.

Pirmieji savivaldos rinkimų rezultatai rodo, kad stabilumas valstybėje išlieka. Iki gilių šaknų ir pašaknų suaugę vietos politikai ir verslininkai – dažnai tai tie patys asmenys – daugumoje regionų išlaikė valdžią savo rankose.

Linksmybės rinkoje ir asmeninėse kišenėse baigėsi ar bent jau eina į pabaigą. Kol kas tai daugiau pastebėjimai iš aplinkos nei realia ir griežta statistika paremti skaičiai, bet grandinėlė vyniojasi.

Geri metai pernai buvo. Puiki infliacija, galinti paslėpti bet kokį kainų ir pelnų augimą, beprotiškos viešojo sektoriaus išlaidos. Galėsime tarptautinėms korporacijoms milžinišką duoklę šiais ir praeitais metais atriekti. Kaipgi mes tapome vos ne ekonomine kolonija?

Delfi pakalbino unikalų žmogų – Oną Jovaišienę, kuri, kai partizaninis karas jau buvo pasibaigęs, kartu su vyru Vaclovu savo sodyboje, Gečialaukio (Alytaus raj.) kaime, slapstė partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Kiekviena krizė – tai galimybių metas, sako klasikai, gyvenimo mokytojai. Lobistai, politikai ir įvairaus plauko tarpininkai tam su malonumu pritaria, nes būtent dabar, paverkus apie sunkumus, galima gauti įvairių lengvatų, mokesčių sumažinimų ir kitų tautai nesuprantamų, bet visokių verslui lengvai...

Prabėgę savaitės atnešė keletą įdomių žinių, kurios tarsi nesusijusios viena su kita, tačiau iš tiesų jos viena kitą papildo. Viena iš jų – nekilnojamojo turto kainos stiebiasi žemyn ir tą įvairiomis formomis jau pripažįsta netgi kai kurie vystytojai.

Lietuva – superturtingų žmonių šalis. Tik čia kava miegamajame rajone kainuoja tiek pat, kiek viename prabangiausių Austrijos slidinėjimo kurortų sezono įkarštyje. Tik čia maisto produktų kainos kaip Vokietijoje, nors algos dvigubai mažesnės, tačiau dar turi pasistengti, kad prekybos centruose spėtu...

Silkė pataluose ir balta mišrainė grimzta švenčių užmarštin, tačiau jau dabar aišku, kad kitų metų balta mišrainė bus įdomesnė – mažiau ingredientų, o kai kurie priedai ir prieskoniai nelabai malonūs.

Tingiai kylu nuo sėdmaišio ir slenku knygų lentynos link. Tai, ko ieškau, sunkiai randama telefono ekrane ir guru pasisakymuose apie gyvenimo prasmę, sutrauktuose iki trumpučių „Tik Tok“ filmukų.

Pastaraisiais metais mūsų visuomenėje įvyko tektoninis lūžis – dabar atskiros visuomenės ląstelės nebesitaiko prie aplinkos, bet reikalauja, kad aplinka taikytųsi prie jų. Tarsi nieko katastrofiško, tačiau tai jau sukelia gana didelių bėdų, kurios ateityje tik gilės.

Kol lietuviški NT ekspertai, analitikai ir visi kiti, manantys, jog žino, kas vyksta, spėlioja, kokia bus rinkos ateitis, didžiausiuose skelbimų portaluose ir vystytojų reklamose prasidėjo įdomūs pokyčiai.