Pradžioje – lyrika.
Myliu lietuvišką kaimą. Ten tyra ir dora tesklinda, paukšteliai čiulba, protėvių dvasia sklando. Tyla ir ramybė. Labai gera meditacinius kursus vesti. Mano draugams iš biuro, kur sėdmaišiai ir iki karantino vaisiai nemokami buvo, irgi patinka.
Mes dievinam tautines tradicijas – kubile ir perlinėj vonioj, ta, kur terasoj su šildomom grindim, – iki paryčių apie klimato kaitą diskutuojam.
Viskas lietuviškam kaime labai gerai, išskyrus invazinius gyvūnus, kuriuos reikėtų kažkaip apriboti. Gal galima į rezervatus ar nacionalinius parkus uždaryti?
Pavyzdžiui, karvės. Man nelabai aišku, kodėl tie kaimiečiai jas laiko. Gal užtektų ožkos ar kačiuko? Bet, žinote, tie nesubtilūs kaimiečiai nori karvės, nors tu ką. Kai tu tyrame lietuviškame kaime, iki keturių ryto diskutavęs apie siaubingą ekologinę padėtį Afrikoje, mėgini užmigti, jie imasi tas karves melžti, o raguočiai įvairius garsus skleidžia, trukdo ilsėtis. Ir jokie skundai nepadeda.
Negi tie kaimiečiai nesupranta, kad pieną, kaip maisto produktą, galima gauti kur kas paprasčiau, netrikdant ramybės. Tiesiog nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti? Yra ir visai pigaus, pagaminto iš vandens, yra ir normalaus, iš sojų ar migdolų. Kam kankinti save ir aplinkinius?
Sarkazmas.
Tačiau labai liūdnas sarkazmas, nes žmonių sąmonė ir politinė valia pasikeitė ir tapo dar labiau dviveidiška. Jei viešai deklaruojama tai, kad reikia gyventi darnoje su gamta ir aplinka, realiai tai tiesiog tampa įrankiu sukurti sau patogesnę aplinką be sentimentų pastumiant kitus į šalį.
Trumpą esė komentaro pradžioje įkvėpė reali istorija. Naujakuriai iš miesto kaime nusipirko sodybą. Jie puikiai žinojo, kad šalia yra pieno ūkis, kuriame, o stebukle, reikia melžti karves. Kai juoda katė perbėgo tarp kaimynų, pasipylė skundai ir teismai.
Visgi Lietuvos aukščiausiasis teismas galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje paskelbė, kad byloje nenustatyta, jog ūkininkas kartu su sutuoktine apie 6.09 val. ryto melžimo aparatu melždamas karves šį aparatą būtų naudojęs ne pagal paskirtį ir tokiais veiksmais būtų trikdęs įstatymo saugomą objektą – viešąją rimtį.
Pasak teismo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų ir negali kilti atsakomybė pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, numatantį atsakomybę už viešosios rimties trikdymą.
Spalio pabaigoje teismas panaikino kitą ūkininkui skirtą 20 eurų baudą už melžimo aparato skleidžiamą triukšmą.
Pasak teismo, ši veikla būdinga kaimiškoms gyvenvietėms, ir ji negali būti laikoma grojimu kitokiais garsiniais aparatais, taip pat priskiriama kitiems triukšmą keliantiems veiksmams (pavyzdžiui, garsiam beldimui į langus, garsiai leidžiamai muzikai), kuriais trikdoma asmenų ramybė, poilsis ar darbas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl triukšmo pasiskundusi ūkininko kaimynė J. M. įsigijo sodybą 2017 metais, 2020 metų vasarą ji girdėjo melžimo agregato garsą, tačiau jokių pretenzijų ar nusiskundimų nereiškė, nors naudotas tas pats melžimo agregatas, melžimo aikštelė buvo toje pačioje vietoje.
Vienas iš variantų – „atėjau, o dabar, mielieji, jau prisitaikykite prie manęs“.
Reikia pasakyti, kad čia ne tik tautiečių, bet ir verslo nuodėmės, – kai reikia, deklaruoja tvarumą ir socialinę atsakomybę, tačiau prireikus ramia sąžine spjauna į viską, kas trukdo didinti pelningumą.
Tūkstančiai Vilniaus rajono gyventojų atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Jų gyvenamojoje teritorijoje ketinama steigti Vilniaus paukštyno sanitarinę zoną. Į ją patektų apie 800 žemės sklypų, įskaitant mažiausiai keturias švietimo įstaigas.
Sanitarinėje zonoje būtų uždrausta bet kokia nauja plėtra, nebūtų leidžiama statyti naujų darželių, mokyklų, poilsio zonų ar medicinos įstaigų, žmonės net negalėtų renovuoti savo namų. Paukštynas tikisi kompromiso, bet gyventojai jau rengia kolektyvinį ieškinį.
Kitas, dar žiauresnis, variantas, kai tiesiog panaudojama įvairiausių fondų parama, renkami politiniai taškai, o pasekmės ir sulaužyti likimai visiškai neįdomūs. Pavyzdžiui, žvėrelių fermų naikinimas. Politinis sprendimas ir verslas, kuris maitino keletą tūkstančių žmonių, bus tiesiog išbrauktas iš ekonomikos kaip neteisingas. Tiesa, ar bus naikinamos ir kiaulių bei karvių fermos ir kuo jos ideologiškai skiriasi nuo žvėrelių, neatsakoma.
„Dalyvavau diskusijoje dėl kailinių žvėrelių fermų uždarymo. Jas buvo nuspręsta tiesiog sunaikinti, ir nusistebėjau, su kokiu šaltakraujiškumu tai sakoma bei daroma, nors griaunamas žmonių gyvenimas, atimama viskas, ką jie sukūrė. Žvėrelių augintojai verkia tiesiogine prasme, nes tai jų per visą gyvenimą sukurtas verslas, kuris tiesiog išmetamas, ir niekam tai nerūpi. Per lengva ranka daromi panašūs sprendimai. Ateityje tai gali atsiliepti labai skaudžiai“, – sako Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas.
Tačiau tokios smulkmenos paprastai nedomina gyvenančių iš mokesčių mokėtojų ir europinių fondų.
Apie ką kalbu – pasikeitusi situacija, kai nebe pilietis turi prisitaikyti prie visuomenės ir pasistengti būti naudingas jai, o kartu ir sau, bet pilietis siekia, jog visuomenė prisitaikytų prie jo, pradeda griauti mūsų bendruomenę. Lėtai, žingsnis po žingsnio, skundas po skundo, teismas po teismo, tačiau galime pasiekti tašką, kai pokyčiai taps nebegrįžtami, nes lengva ranka bus griaunama ir naikinama šimtmečius formuota aplinka. Tiek gamtinė, tiek visuomeninė.
