„Kai ant stalo prie arbatos ar kavos puodelio pasidedi ne tik skanaus, bet ir gražaus torto gabalėlį, cukraus burtai pradeda veikti“ – pasakoja pašnekovė.
– Regina, papasakokite savo istoriją. Kada pradėjote gaminti?
– Vaikystėje turbūt visi kepėme tortus iš smėlio, puošėme kiaulpienėmis, o už kepinius atsiskaitydavome alyvų lapais (šypsosi). Ir nors nepamenu, kad būdama maža labai domėjausi tuo, kas vyksta virtuvėje, pradėjus savarankišką gyvenimą klausimai kaip pasigaminti vieną ar kitą patiekalą nekilo. O tortais susidomėjau tada, kai dukrytei buvo maždaug vieneri – internete pamačiau labai gražiai dekoruotą vaikišką tortą ir tiesiog parūpo kaip tai padaryti. Nuo tada pradėjau ieškoti informacijos, domėtis, bendrauti su kitomis bendramintėmis (tada dar socialiniai tinklai apsiribojo forumais). Informacijos buvo tikrai nedaug. Buvo gana sunku rasti aiškiai ir išsamiai aprašytus procesus tiek lietuvių, tiek kitomis kalbomis, todėl viską tekdavo išbandyti pačiai. Taip po bandymų ir klaidų metodų išsigryninau receptus, įvairias gaminimo ir dekoravimo technikas ir tortų gaminimu, kaip hobiu, džiaugiausi apie 4 metus.
– Kokia yra „Cukraus burtų“ istorija? Kaip kilo idėja įkurti kūrybinę virtuvę?
Esu 3 dukryčių mama ir kai artėjo dvynių 2–asis gimtadienis, teko nuspręsti, ar grįžti į ankstesnį darbą, kuris visiškai neturėjo nieko bendro su konditerija, ar savo mėgstamą hobį paversti darbu. Taip išsirutuliojo mintis įkurti vietą, į kurią galėtų ateiti visi, norintys išmokti gaminti desertus. Pradėjau ieškoti patalpų (aplinkybės taip susidėliojo, kad tą vietą radau visai netoli namų), kartu su vyru dažėme sienas, ieškojome įrangos, ir 2015 m. spalį pakviečiau į pirmąją „Cukraus burtų“ pamoką. Tuo metu norėjau, kad „Cukraus burtai“ būtų vieta, kažkuo panaši į draugės virtuvę, kurioje geriama kava, rutuliojasi pokalbiai, o laikas leidžiamas ne tik maloniai, bet ir naudingai.
Taip prabėgo keturi metai, o tada mus visus sustabdė pandemija ir privertė gerai pagalvoti – kas bus, jei visa tai ir vėl pasikartos? Po šiokių tokių veiklos atlaisvinimų pamokos vėl vyko, žmonės buvo pasiilgę susitikimų, bet mano galvoje jau sukosi mintys apie dar vieną karantiną, o visi ženklai rodė, kad jo turbūt neišvengsime. Gerai apgalvoję nusprendėme investuoti į tokias patalpas, kuriose būtų galima ne tik užsiimti edukacijomis, bet ir gaminti kepinius pagal užsakymą. Su ta mintimi liepos mėnuo pralėkė glaistant, dažant sienas ir šveičiant grindis, o rugpjūtis prasidėjo pamokomis naujoje vietoje įsikūrusioje „Cukraus burtų“ kūrybinėje virtuvėje. Prasidėjus karantinui gaminu kepinius pagal užsakymą ir labai laukiu jo pabaigos, kad vėl galėčiau susitikti su tais žmonėmis, kurie beveik kasdien paklausia: „Na, kada jau bus galima pas jus?“
– Ar daug žmonių registruojasi į pamokas ir nori išmokti kepti ir dekoruoti desertus? Ar tiesa, kad žmogus, norėdamas dekoruoti desertus, turi būti labai kruopštus?
– Žmonės tikrai labai domisi ir nori mokėti gaminti ne tik skanų, bet ir gražiai atrodantį maistą, o tai ir yra „Cukraus burtų“ pamokų esmė – maisto gaminimo metu padėti sužadinti visus žmogaus pojūčius ir parodyti, kad kiekvienas žmogus yra kūrybingas. Dekoruoti gali išmokti kiekvienas – juk kai norime išmokti užsienio kalbą, mes mokomės. Taip yra ir su desertų dekoravimu – kažkam pavyksta greičiau perprasti įvairias technikas, kažkam reikia daugiau praktikos, bet kai turi tikslą – mokaisi ir išmokęs kažką naujo, gali keli sau naujus siekius.
– Ar daug užsakymų sulaukiate karantino metu? Kūrybinė virtuvė klesti?
– Pagal užsakymą pradėjau gaminti pačioje karantino pradžioje, užsakymais ir užsakovais esu labai patenkinta, bet sąmoningai neimu daug užsakymų, nes noriu, kad kiekvienas pagamintas tortas teiktų džiaugsmą ne tik tam, kuris jį valgys, bet ir man – nenoriu to malonumo pagaminti gražų tortą paversti rutina. Be to, namie yra trys pradinukės, kurioms vis dar tęsiasi nuotolinis mokymas ir tai taip pat riboja galimybes dirbti daugiau.
– Kur semiatės idėjų savo darbams?
– Paprastai užsakovai ateina su savo mintimis ir idėjomis, kaip turi atrodyti jų šventės tortas, todėl kartais pakanka tiesiog dekorą sudėlioti iš keletos detalių, matytų pas kolegas, o kartais reikia pasukti galvą ir tada tortas tampa panašus į realius daiktus. Vienas iš įdomesnių projektų buvo pagal mastelį pagamintas pastato maketas – buvo džiaugsmas matyti, kaip į jį žiūrintys iš tiesų pagalvojo, kad tai popierinis maketas (šypsosi). Prieš gimtadienius savo vaikų prašau nupiešti tortus, todėl jų tortai būna ne su įvairiais herojais, o būtent tokie, kokius nupiešia vaikų vaizduotė.
– Kokį patarimą galėtumėte duoti pradedančiosioms šeimininkėms, norinčioms kepti ir dekoruoti desertus?
Gaminkite su meile, naudokitės visomis šio skaitmenizuoto laikotarpio teikiamomis žiniomis ir nebijokite daryti klaidų – ne vienas sėkmingiausias desertas yra atsiradęs netyčia (šypsosi).
