Pavyzdžiui, italų ir kinų restoranus gali rasti praktiškai bet kurioje pasaulio vietoje. Italų restoranas yra ir Jerevane (Armėnijoje), nors tikrai nepatariu ten eiti, nes tokio pasityčiojimo iš lakštinių nesu matęs niekur, o Afrikoje, kur prieš gerus penkiolika metų gyvenau (Ganos sostinėje Akroje) yra kinų restoranas, ir geriau jo ten nebūtų: taupydami maistą skurdžioje šalyje, afrikiečiai kinų vištienos patiekalus pagamina su skūra ir kaulais, kad daugiau svorio būtų ir niekas neprapultų. Toks dalykas, kaip „išpjova“, Ganoje yra nesuprantamas, nes jei Dievas davė maisto, tai reikia nieko neišmesti. Nenustebčiau, jei ten ir kiaušinius išvirę valgo su lukštais.

Tačiau yra virtuvių, kurios mažiau populiarios ir ne taip išnešiotos po pasaulį – portugalų (tokį restoraną turime ir Vilniuje, ir jis labai neblogas, ne veltui kauniečiai vilniečius vadina portugalais) arba kokių uzbekų ar argentiniečių.

Iš Azijos virtuvių turbūt kukliausiai eksportuojama yra Vietnamo virtuvė, gal todėl, kad ši maža tauta, davusi pasauliui legendas apie Vietnamo karą XX amžiuje ir pasakojimus apie pintas kūgio formos skrybėles, visgi nesugebėjo sužavėti užsieniečių nė vienu patiekalu taip, kad ten plūstų minios ir prašytų dar.

Kiti Azijos gyventojai vis ką nors išskirtinio pasiūlo: japonai – sušius ir žalią žuvį, kinai - neregėtai storus valgiaraščius ir tikrai didelę krakmolo, cukraus ir skonio stipriklių gausą, tajai (tai žmonės iš Tailando) – kosminį aitrumą ir lipniuosius ryžius, net korėjiečiai turi ne tik nežmoniškai užgardintus čiliais raugintus kopūstus kimči, bet ir legendas apie tai, kaip ten valgo naminius keturkojus.

Kalbama, kad, kai kitose pasaulio oro linijose palydovės, nešiodamos vakarienę, paprastai siūlo pasirinkti vištieną arba jautieną, Korėjos oro linijose keleiviai raginami rinktis iš šuniuko ar katinėlio troškinio. Tai, žinoma, yra visiška netiesa: skridau kelis kartus Korėjos oro linijų lėktuvais, ir ten nė karto šunelio nepasiūlė.

Tuo tarpu vietnamiečiai turi tokią, mūsų akimis žiūrint, generinę, apibendrintą Azijos virtuvę, kuri daugiau skanaujama iš smalsumo.

Restoranas „Saigon“ (tiksliau „Saigon vietnamietiška virtuvė“, labai sveikintinas pavyzdys, kaip klientams reikia priminti, ką jie skanaus, nes ne visi žino, kad Saigonas yra ikirevoliucinis Ho Ši Mino, didžiausio Vietnamo miesto, pavadinimas), atsidarė prieš kurį laiką tylioje A. Jakšto gatvėje Vilniaus centre, pusrūsyje, ir daug ką daro teisingai.

Pirmiausia, man patinka, kai restorano darbo laikas atspindi gyvų dirbančių žmonių poreikius: ir gamintojų, ir valgytojų. Dviejų valandų pertrauka tarp pietų ir vakarienės meto: labai užsienietiška. Pirmadienį irgi nedirba, nes ilsisi. Tik greito maisto restoranai (arba tokie, kurie sugeba vienu metu išlaikyti dvi aptarnaujančias ir gaminančias komandas) gali dirbti kasdien po dvylika ar keturiolika valandų. Jei maža įstaiga niekada nesiilsi, tai dažniausiai reiškia, kad dalį laiko ten virtuvėje yra žmonės, tik probėgšmiais susipažinę su maisto gaminimu.

Dar vienas geras dalykas – valgiaraštyje paprasta lietuvių kalba išaiškinama, ką reiškia kiekvienas neištariamas patiekalas. Tai atrodo paprasta. Bet daugelis restoranų to nedaro. Kai kur jie sau tai gali leisti – šiandien Los Andžele buvome mažame japonų restorane, kur klientūrą sudarė beveik vien japonai, ir daugelio patiekalų pavadinimų jie net nebuvo pasivarginę išversti (kam – visi ir taip supranta). Lietuvoje kartais tai pamirštama padaryti tiesiog dėl apsileidimo.

Iš užkandžių ypač rekomenduoju vasaros suktinukus („summer rolls“, 6.50 EUR), tai kaip „pavasariniai suktinukai“, bet negruzdinti aliejuje, lengvutis užkandis plonyčiame ryžių apvalkale. Pamirkymui yra aliejus su pipirais ir riešutinis padažas, bet man labiau patinka gaivus skonis be pamirkymo.

Jautienos sultinys (Pho Bo Truyen Thong, pabandykite ištarti, maža porcija 5 Eur) ir jūros gėrybių sriuba (Sup Hai San, irgi penki eurai) buvo labai skirtingos sriubos, bet abi puikios. Jautienos buvo gausu, skonis buvo sodrus, matėsi, iš širdies pasistengta, o jūros gėrybių nebuvo įmesta vien tik dėl vaizdo, jei jau gėrybės, tai kad jos praktiškai liptų per kraštus.

Labai sotus ir gausus buvo jautienos patiekalas juodųjų pipirų padaže (Com Bo Xao Cot, 11 Eur) – na, tiesiog netaupyta. Nežiūrėkite, kiek mes pasiėmėme patiekalų, mūsų toks darbas, viską ragauti, bet normaliai žmogui tikrai per akis užtektų vieno pagrindinio patiekalo.

Kepta kiauliena su bambukais ir įvairiomis daržovėmis (7 Eur) man patiko mažiau, gal kiek nuobodoka, nepasakysi, kad neautentiška (labai panašu ir kituose Vietnamo restoranuose, kuriuos lankiau pasaulyje), bet tikrai ne tas patiekalas, apie kurį rašytum laišką mamai: „tu nepatikėsi, ką aš ragavau“.

Puikus bendras įspūdis. Dviese už pavalgymą, kurio tikrai užtektų trims, o gal ir keturiems, žmonėms, sumokėjome 39,50 Eur – tikrai nedidelę sumą už sąžiningą, nuoširdžiai pateiktą, kokybiškai paruoštą egzotiką Vilniaus centre. Keturios žąsys iš penkių.

Saigon vietnamietiška virtuvė, A. Jakšto g. 7, Vilnius. Tel. +370 698 15940. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki penktadienio, nuo 11:00 iki 15:00 ir nuo 17:00 iki 22:00, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.