„Tarpukario metais čia buvo įkurta mokykla. Tai vieta, kur slepiasi mūsų nacionalinio identiteto šaknys. Tai vieta, kur Nemuno bangų ošimas ir nuostabus kraštovaizdis. Tai vieta, kur vietos žmonių svetingumas privers sustoti prasmingam atokvėpiui“, – taip apie šią vietą kalba šios vietos savininkai Iveta ir Darius Balseriai.
Pasak bistro savininkės Ivetos Balserienės, čia užsuka tie, kurie mėgsta važiuoti panemunės keliu, ar kokiais tikslais į Šilutę vyksta, o kartais visiškai netikėtai juos atranda.
„Ši vieta, kaip traukos objektas, veikdavo šimtmečiais. Nėra taip, kad tik dabar ta panemunė patraukli ir populiari pasidarė. Ji kūrėsi XIII amžiuje, vėliau pilys tapo pirklių rezidencijomis. Nemuno trasa garlaiviais plaukdavo, buvo mėgstama tų, kurie susitikinėdavo su pilių savininkais. Jie sėdėdavo po liepom, gerdavo arbatą. Šią vietą mėgdavo ir dailininkai, šį kraštą jie piešdavo savo paveiksluose“, – pasakojo Iveta apie panemunę.
Iveta ir Darius, išsikraustydami iš Jurbarko į Vilnių, pardavė savo namus ir 2004 metais nusipirko šį sklypą su esamais pastatais. „Norėjome turėti gražią vietą, kad visada galėtume sugrįžti ir svečių pasikviesti“, – prisiminimais dalijosi Balseriai.
Įkurdami jaukų bistro Balseriai idėjų sėmėsi iš kelionių po Italijos ir Prancūzijos kaimelius.
„Važinėdavome su mašina po Italiją, Prancūziją, įvairius kaimelius ir matydavome, kokia svarbi ta vietinė kulinarija, o Lietuvoje ji nėra išvystyta.
Aplankėme šios vietos žmones, užrašėme senųjų patiekalų pavadinimus, jų gamybos subtilybes, sužinojome daug įdomių istorijų vykusių prieš kelis šimtmečius. Pvz., keltininko profesija tarp vietos žmonių buvo labai populiari, nes dėl pamaldų reikėjo persikelti į kitą Nemuno pusę – Gelgaudiškį, tad vietiniai, kurie turėdavo savo valteles, dirbdavo keltininkais“, – istoriją pasakojo Balseriai.
Viską gamina patys
Iveta – atsakinga už virtuvę, o Darius – duonkepės šeimininkas, kurioje kasdien gimsta gardžiausi patiekalai – naminiai šonkauliukai, purus kugelis ar duona kepama puoduose.
„Mūsų patiekalai visi natūralūs ir tikri. Labai gardūs sūriai, lašiniai ir kumpiai – be jokių priedų.
Ypatingas ir tortas „Keltininkas“ – be jokių dirbtinių skonių, blizgučių, karoliukų – grietinė, miltai ir viskas“, – teigė I. Balserienė.
Įrengti maitinimo vietą sugalvojo prieš 4 metus, po truputį ruošėsi, statė ir pagaliau įgyvendino.
„Viskas čia buvo apleista, teko net su kastuvėliais rūsį atkasti 4 metrus. Iš lėto renovavome. Dabar turime tikslą atkurti didįjį pastatą. Viską darėme iš idėjos, norėdami sukurti gražų kampelį, tikrai nesivaikome jokių pinigų, gal ir neatgausime, kiek investavome, bet mums patiems labai patinka ši vieta. O dar mums smagiau, kai žmonės išeina laimingi, tai lyg vitaminai širdžiai“, – sakė Balseriai.
