O gal grįžote vakare namo ir vienintelė mintis, kuri jums kelia džiaugsmą yra „Dabar prisivalgysiu!” ir jūs tai padarote, bet ryte taip užgraužia sąžinė ir kaltės jausmas, kad pasidarote iškrovos dieną?
Jei atpažinote save, ir net jeigu neatpažinote, interviu su sertifikuota intuityvaus valgymo konsultante Ingrida Augute, kurį pagal „Alfas live“ laidą parengė VMGonline.lt komanda, jus vis tiek užkabins. Ne, tai nebus pokalbis apie sveiką mitybą ir tikrai ne apie tai, kad cukrinis pyragaitis ar mieliniai blyneliai nuves jus į pragarą. Neišgirsite nė vieno draudimo ar gąsdinimo, tik raginimą… leisti sau pasimėgauti. Ir pabandyti suprasti, kodėl popiet norisi eklero su kremu, o pusryčiams – siaubingai nesveikos „šlapiankės“. Gal jums trūksta sekso?
Kas yra intuityvusis valgymas?
Jis turi siauresnę ir platesnę prasmes. Viena vertus, tai valgymas vadovaujantis savo kūno signalais. Valgydami intuityviai renkamės skanų maistą, tokį, kuris teikia pasitenkinimo jausmą. Platesne prasme tai yra visa programa, kuri padeda žmonėms grįžti į pozityvų santykį su maistu: santykį be baimės, kaltės jausmo dėl jokio maisto, kurį suvalgė.
Turite omenyje, kad, pavyzdžiui, žmogus nori ir net svajoja suvalgyti kokį pyragaitį ar kitą skanėstą, bet jo smegenys jam sako: „Negalima, cukrus kenkia, sustorėsi?“
Didžioji dauguma žmonių turi sugadintą santykį su maistu. Vieni pagalbos kreipiasi pasiekę maksimalų kūno svorį, kuris yra pasekmė labai griežtų dietų. Kiti jaučia kaltę kažką suvalgę. Treti yra sutrikę, nes nežino, ką valgyti, kad būtų sveiki ir išsaugotų normalų kūno svorį, jie klausia: ar galiu „normaliai“ pavalgyti, pasimėgauti desertu, ar labi blogai, jeigu noriu ir antro deserto? Dabar žmonės turi labai daug informacijos apie sveiką mitybą, sunku susigaudyti, kaip teisingai pasirinkti. Taip sveikas santykis pametamas.
Įsivaizduokime, kad į konsultaciją ateina 36 metų vyriškis ir pasakoja jums, kad geriausia jo dienos akimirka yra tada, kai grįžęs namo užsisako maisto ir tas maistas atvyksta. Visą dieną jis svajoja apie tai, kaip grįžęs valgys, o pavalgęs įlįs į šaldytuvą ir susiradęs pyragėlį sukirs dar ir jį. Ką pasakytumėte tam vyriškiui? Ar tiesa, kad kartais žmonės valgo ne tiek dėl alkio, o kad atsipalaiduotų, tiesa?
Vyriškio pirmiausia paklausčiau, kodėl ši maloni akimirka jam ima kelti problemų: juk smagu ir gera po darbo dienos atsipalaiduoti, tiesa? Jeigu tai yra problema, nes kaip tik toks būdas atsipalaiduoti tampa kasdiene rutina ir dėl suvalgyto maisto kiekio ima augti svoris, pasikalbėtume apie kitus sveikus būdus atsipalaiduoti.
Dabar yra toks sąmoningumo vajus, kai visi esame skatinami būti sąmoningi kiekvieną sekundę, galvoti, kas sveika, o kas ne, itin atsakingai rinktis. Tačiau retsykiais ir pyragaitis yra geras ir gana smagus būdas atsipalaiduoti. Kartais tikrai nėra blogai nueiti lengviausiu keliu, užsisakyti „greito“ maisto, pavalgyti ir nesukti galvos. Visgi jeigu toks būdas atsipalaiduoti tampa rutina ir kasdienybe, tai jau galima vadinti emociniu valgymu, kai kažką – nuobodulį, tuštumą, nuovargį, įtampą, bandoma „užkamšyti“ maistu. Emocinis valgymas tampa destruktyvus, kai tampa svarbiausiu, o gal ir vieninteliu įrankiu „tvarkytis“ su emocijomis. Ką daryti? Ieškoti būdų, kaip sveikai atsipalaiduoti, o pasiūla labai didelė: pradedant meditacijomis, jogomis, baigiant mokymųsi nepervargti per dieną taip, kad vakare jaustumės nusikalę lyg šunys ir vienintelis dalykas, kurio norėtume, tai prikirsti saldumynų ar kito maisto.
Sakoma, kad tie, kurie nori daug saldumynų, jaučia sekso stoką. Ar tai tiesa?
Gali būti. Kuo daugiau žmonės patiria laimės gyvenime, o seksas yra vienas iš laimės šaltinių, tuo mažiau laimės ir pasitenkinimo ieško maiste. Tad jeigu per dieną prisirinksime laimės iš įvairiausių šaltinių, tikėtina, kad pyragaičio laimės jausmui patirti jau ir nebereikės.
Kai visi aplinkui tik ir kalba, kad cukrus yra baltoji mirtis, pats blogiausias dalykas, kurio nedelsiant reikia atsisakyti, jūs bandote jį reabilituoti. Kodėl?
Išties pastaruoju metus cukrus yra smarkiai demonizuojamas, tačiau kuo labiau kažkas yra demonizuojamas, tuo labiau žmonės su tuo kovoja, o kuo labiau kovoja, tuo labiau to dalyko nori. Užburtas ratas.
Gamta ne šiaip sau mums davė receptorius saldžiam skoniui jausti. Jeigu cukrus valgomas normaliais kiekiais, viskas su juo yra gerai. Visada sakau: pasimėgaukite. Bėda, kai imame paniškai bijoti, riboti, nes suveikia atvirkštinis efektas: kuo labiau sau draudžiame, tuo labiau norime.
Daugumos žmonių priešas numeris vienas yra cukrus. Tačiau aš visada siūlau ieškoti priežasties, kodėl to cukraus ar kito produkto taip norisi, o ne tiesiog eliminuoti jį iš raciono. Kai žmogus sako: „Viskas, nuo rytojaus nevalgau spurgų“, jis kovoja su pasekme, bet nesiaiškina, kodėl jam tų spurgų norisi: gal jo mityba nepakankama, nevisavertė, gal jis patiria daug streso, nereguliariai valgo? Turime rasti priežastį, ne tik kovoti su pasekme. Dabar populiarūs visokie iššūkiai ir gerai, kai jie gerai baigiasi, tačiau paprastai tie iššūkiai baigiasi dar didesniu saldumynų noru – organizmas visada atsigriebia.
Priešas numeris du yra miltai...
O juk jie irgi nėra toks jau blogis.
Intuityvusis valgymas „kalba“ ne apie kraštutinumus, o apie pusiausvyrą. Jeigu kasdien tris kartus per dieną valgysime tik miltinius patiekalus, organizmui išties truks maisto medžiagų įvairovės, tačiau kartais gerai ir blynais pasimėgauti, ir pyragu. Balansas yra svarbiausias dalykas.
Kuo intuityvusis skiriasi nuo tiesiog normalaus valgymo? Klausantis Jūsų atrodo, kad tai ta pati panelė tik mandresnė suknelė?
Intuityvusis ir yra tradicinis, normalus valgymas. Tik žmonės yra pamiršę, kas yra tas tradicinis valgymas. O tai yra tikras prigimtinis valgymas.
Dabar labai daug dietų yra įvilkta į sveikos mitybos marškinius, o juk mes visi norime maitintis sveikai. Ateina žmogus į konsultaciją ir sako: „Dietos aš nesilaikau“. „O kaip maitinatės?“, klausiu. „Nevalgau cukraus, miltų, vakare riboju angliavandenius“. Betgi tai ir yra dieta!
Intuityviai valgome tada, kai valgome tai, kas mums skanu, paisome savo alkio ir sotumo pojūčių, valgome dėmesingai ir sąmoningai. Bet jeigu pusryčiams norime suvalgyti tradicinį sumuštinį su baltu batonu, šlapianke, sūriu, bet neleidžiame, esą nesveika ir atbulais dantimis valgome košę, nes ji yra sveikiau, tai nėra intuityvus valgymas.
Dauguma žmonių sako: „Jeigu aš dabar suvalgyčiau tos šlapiankės, tai valgyčiau jos kasdien, negalėčiau sustot“. Tačiau tyrimais įrodyta, kad intuityvūs valgytojai, tie, kurie nieko sau nedraudžia, kaip tik renkasi sveikesnius produktus ir patiekalus: „pramuša“ instinktai valgyti sveiką maistą, nes gamta yra mus sutvėrusi valgyti sveikai, kad organizmas gautų vertingų medžiagų.
