Gastronomijos aukštumos tarpukariu


Kulinarinio paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Rimvydas Laužikas padeda praskleisti dar mažai ištyrinėtos gastronomijos istorijos Lietuvoje skraistę. Pasak jo, tarpukario laikotarpiu vis daugiau žmonių galėjo ir pradėjo domėtis maisto kultūra – šiuo laikotarpiu pasirodė ne viena gastronomijos knyga lietuvių kalba, pasižymėjusi ne tik receptų gausa, bet ir naudingais patarimais, o į miestuose bei miesteliuose organizuojamus kulinarinius kursus rinkosi vis daugiau gyventojų.

„Mėgavimasis maistu yra susijęs su gyvenimo lygio kilimu ir investicijomis į gastronominio raštingumo stiprinimą. Juk tam, kad valgymas nebūtų vien „kuro užpylimas“ turime ne tik turėti gausų patiekalų pasirinkimą, bet ir supratimą apie juos“, – teigia R. Laužikas.

Rimvydas Laužikas

Anot kulinarinio paveldo tyrinėtojo, gastronomijos kursų, vykusių Lietuvoje tarpukaryje, dalyvių užrašai atskleidžia, kad tai, ko kaimo merginos buvo mokomos anuomet, dabar gali būti suvokiama kaip aukštoji gastronomija. Jis taip pat pastebi, jog prie augančio susidomėjimo maisto kultūra prisidėjo ir tuometinė spauda bei susiformavęs gausesnis išsilavinusių žmonių sluoksnis. Šie veiksniai, R. Laužiko teigimu, lėmė, kad vis daugiau žmonių galėjo sau ne tik finansiškai leisti mėgautis maistu, bet ir apie jį diskutuoti.

Maisto ir istorijos sąjunga


Manoma, kad tarpukariu sparčiai keitėsi ir lietuvių valgymo įpročiai – tai ilgainiui tapo ne tik būtinybe, bet ir pramoga. R. Laužikas pabrėžia, kad galimybė negaminti maisto pačiam, samdyti virėją, valgyti restorane ar įsigyti jau pagamintą maistą visais laikais buvo labiau pasiturinčiųjų privilegija, kuri tarpukario metais tapo prieinama ženkliai didesniam žmonių skaičiui. Taip pat augo ir žmonių reikalavimai maistui, kas Lietuvos gastronominę aplinką papildė ir aukštajai virtuvei būdingais elementais.

„Tarpukariu, ypač mieste, paprastų pyragų jau neužtekdavę. Lygindami XIX a. pabaigos ir tarpukario receptų knygas galime pastebėti, kad atsirado kur kas daugiau prabangių saldumynų, tokių kaip tortai“, – pasakoja R. Laužikas.

Šakių rajone, Zyplių dvare veikiančio restorano „Kuchmistrai“, puoselėjančio XIX a. Lietuvos didikų virtuvę, įkūrėjas Arūnas Tarnauskas pastebi, kad šių dienų maisto mylėtojų poreikiai yra panašūs į tarpukariu gyvenusių tautiečių: mielai valgoma ne namie, jei tik yra proga, o pats valgymas paverčiamas savotišku ritualu, priežastimi pabendrauti, sužinoti šį tą naujo, tad ir meniu skiriamas ypatingas dėmesys.

Arūnas Tarnauskas
Foto: Organizatorių nuotr.

„Svečiai, atvykstantys pas mus, į Zyplių dvarą, siekia prisiliesti prie istorijos. Gardžius pietus ar vakarienę jie nori suderinti su kultūrine, istorine patirtimi, išsinešti potyrius, apie kuriuos vėliau pasakos draugams bei artimiesiems. Jau trejus metus puoselėjame dvaro virtuvės tradicijas nuo valstiečio stalo iki prabangių puotų ir pastebime, kad lietuviai čia atvyksta su svečiais iš užsienio bei patys džiaugiasi ragaudami patiekalus, kurie kviečia atrasti istorinius skonius, leidžia jais didžiuotis“, – kalba A. Tarnauskas.

Tai, restorano įkūrėjo teigimu, puikiai atskleidžia čia vykstančios istorinės degustacijos, skirtos paminėti svarbius Lietuvai įvykius: „Iš Šakių krašto kilę net trys Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, tad „Kuchmistruose“ jau antrą kartą ypatingai minime Vasario 16-ąją. Šiais metais 5 patiekalų degustacinis meniu kvies svečius skanauti maistu, kurį galimai valgė svarbūs tautai asmenys“, – pasakoja A. Tarnauskas, išduodamas, jog Lietuvos valstybės atkūrimo dieną restorane bus galima sutikti ir iš praeities nužengusius signatarus.

Klestėjo net vegetarizmas

Nepriklausomybė laisvės skonio suteikė ir lietuviškai gastronomijai
Foto: Organizatorių nuotr.

Šiais laikais vegetarizmas įgauna vis didesnę reikšmę ir tampa ne tik mados reikalu, bet ir gyvenimo būdu. R. Laužikas pasakoja, kad tokia mityba Europoje buvo pradėta propaguoti XIX a., o vienu svarbiausių lietuviškosios vegetarystės pradininkų laikytinas Vydūnas. Tiesa, iki pat valstybės atkūrimo tokie mitybos principai Lietuvoje dažniau vyravo asmeninių idėjų lygmeniu, o situacija iš esmės pasikeitė tarpukariu.

„Tam, kad vegetarizmo idėjas būtų galima kiek masiškiau realizuoti, reikėjo, kad pakiltų bendras pragyvenimo lygis. Juk tam, kad galėtume rinktis ką valgyti, turime gyventi pakankamai pasiturinčiai. Tai ir įvyko tarpukariu“, – pastebi R. Laužikas.

Atkūrus valstybę kūrėsi vegetarų draugijos, buvo leidžiamos tokio pobūdžio knygos, veikė restoranai, siūlantys patiekalus be mėsos bei populiarėjo tuometiniu supratimu sveika gyvensena.

Jam antrina ir A. Tarnauskas, pabrėždamas sveikos mitybos svarbą dar gerokai prieš Lietuvos valstybės atkūrimą: „Nors mėsa bei žuvis užėmė svarbią vietą dvaro gyventojų racione, šiuos ingredientus nuolat lydėdavo ir daržovės. Kuchmistro atsakomybė buvo ir yra to meto dvariškių bei dabartinių restorano svečių sveikata ir gera savijauta“, – kalba jis.