Kavinės erdvėje sukurtos skirtingos lounge zonos – vieni gali įsikurti šiltnamio oranžerijoje, kur stiklinės sienos saugo nuo jūros vėjo ir vasarinių liūčių, kiti – prie sofučių, baro ar vintažinių kėdžių, kurių staleliai puošti meniškomis lietuviškų lauko gėlių puokštėmis. O jų zoną dengia didžiulio medžio lapai, virš galvų prislopindami kaitrius saulės spindulius.
Jau trečius metus veikianti vieta dar nėra visiems žinoma, čia dažniau užsuka meniškos sielos žmonės ar šiuolaikinis jaunimas.
Karštą vasaros dieną užsisakiau lietuviškos vasaros sriubos – šaltibarščių. Jų pateikimas maloniai nustebino – ant medinės lentelės buvo patiekta šaltsriubės lėkštė ir keptos bulvyčių puselės. Šaltibarščių ingredientai nebuvo sumaišyti kaip įprasta, o agurko ir burokėlių juostelės papjaustytos ir sudėtos į vieną krūvelę, kur pats turi išsimaišyti.
Viską sumaišius, labiau priminė šaltibarščių salotas nei sriubą, nes itin tiršti, bet buvo labai gerai. Ir juose nebuvo vieno ingrediento – kiaušinių, kurie pagal mokslų daktarę Sandriją Čapkauskienę, nedera su rūgštimi pasižyminčiu kefyru, o pasak jos, sriuba be kiaušinio puikiai atitinka visas maisto derinimo taisykles.
Tiesa, keptų bulvių puselės man buvo gal kiek per sūrokos, bet druskos mėgėjams – patiks.
Jei atvirai, šaltibarščiai taip patiko, kad čia galėčiau jų ateiti valgyti kasdien. Kaina – 3,90 euro.
Beje, be medžių užuovėjoje esančio šiltnamio, nustembi kiemelyje išvydęs dvi persirengimo kabinas, kurių viena neveda niekur, o kita – kaip koridorius, atidarantis duris į vidinį kiemelį, kuriame savaitgalio vakarais vyksta šokiai su diskžokėju – tiems, kurie nori kiek pajudėti, o ne tik pavalgyti.
