Belieka mandagiai traukti piniginę, išpūstomis akimis mokėti už nesuvalgytą maistą ir išeinant prisiekti sau, kad kur jau kur, bet čia tikrai nebegrįši.
Spręsti vizito restorane metu iškilusias problemas – verslui yra nuostabi galimybė. Svečiui paragavus maisto, aptarnaujantis žmogus turėtų paklausti, ar viskas gerai. Jei ne – personalas turėtų užsakyti kitą patiekalą ir išbraukti nepatikusįjį iš sąskaitos. Svečias išeitų jausdamasis, kad juo buvo pasirūpinta, grįžtų dar daug kartų, rekomenduotų draugams, rezervuotų staliuką gimtadienio šventei ir t. t., ir pan. – klientas būtų ne amžiams prarastas, o visam laikui pavergtas restorano pastabumo ir žmogiško ryšio.
O kaip dėl to nepatikusio patiekalo? Kas už jį sumokės? Tiesa ta, kad netrukus jis atsipirks dešimteriopai, jau nekalbant apie penkių žvaigždučių įvertinimą „Facebook“.
Nepykstu ant tokių įstaigų, kaip valgyklos, kur nei algos aukštos, nei arbatpinigių prašoma. Nors, pavyzdžiui, Vilniaus Dailės akademijoje dirbanti nuostabi komanda prisimena daugelio vardus ir nuoširdžiai palinki skanaus, tad kartais net ne atlygio dydyje supuvęs aptarnavimo kultūros šuo pakastas. Pykstu ant „ale“ gerų ir tikrai brangių restoranų bei kavinių.
Jau minėjau „alyvuogių situaciją“, kuri vyko gan brangiame restorane Druskininkuose. Prisimenu ir kitą situaciją vienoje Vilniaus centre esančioje kepyklėlėje, kai paklausiau, ką man galėtų parekomenduoti ir kas būtų šviežiausia. Tada išgirdau netikėtą atsakymą: „Ai, viskas čia pas mus vis tiek buvo šaldyta.“ Stilingoje Vokiečių gatvės desertinėje susitikusios papusryčiauti su drauge užsisakėme tą patį patiekalą, bet abi jo taip ir nepalietėme, o padavėjai atėjus „nunešti“ mūsų lėkščių ir paklausus, ar buvo skanu, mes paprasčiausiai negalėjome nepasakyti, kad buvo ne tik neskanu – buvo labai neskanu. Vis dėlto jau po poros minučių už neskanius savo patiekalus sumokėjome pilną sąskaitą. Nežinau, kaip jūs, bet aš ten negrįšiu.
Turbūt komiškiausia situacija man įvyko vienoje kavinėje Kaune. Padavėja kartu su kitu kavinės svečiu pareikalavo, kad užleistume staliuką didesnei grupei, nes dar nebuvome nieko užsisakę, nors priimti mūsų užsakymo niekas nebuvo priėjęs. Mums nebuvo mandagiai priminta ar prie mūsų prieita – tiesiog tėkšta į veidą, kad turime pasitraukti. Kodėl? Tokia kavinės politika – didesnės grupės gauna didesnius staliukus ir taip kavinė uždirba dagiau pinigų. Aha, tik iš mūsų jūs pinigų jau niekada neužsidirbsite, nes nei mes, nei mūsų ateities gimtadienių svečiai čia kojos nekels.
Noriu pabrėžti, kad nei kavos puodelių, nei pyrago gabaliukų neskaičiuojame, o mandagiai paprašyti užsisakyti, būtume taip tučtuojau ir padarę.
Ir tokių situacijų būta daugybė. Aš net nekalbu apie problemas, kurios kyla prašant išimti nemėgstamą sūrį ar norint daugiau sužinoti apie vieną ar kitą ingredientą. Ir tikrai, iš kur prieš mane stovintis žmogus žinos atsakymą, jei niekada nėra jo ragavęs?
Problema – ne tik maitinimo įstaigų kultūros ir personalo apmokymų stygius. Problema – ir kiekviename iš mūsų. Jei jus aptarnaujantis žmogus neadekvačiai elgiasi, prašykite prieiti vadybininką, praneškite verslui, kad jų samdomas žmogus daro klaidų, tik taip jie gali jas ištaisyti ir neprarasti jūsų – jų kliento. Jų duonos kąsnio. Tik taip mažiau verslų užsidarys ir daugiau darbo vietų bus sukurta. Ir nemokėkite už nesuvalgytus patiekalus, net ir tada, jeigu jie paprasčiausiai neskanūs, jūs turite teisę mėgautis maistu ir tik tada už jį susimokėti.
Vietų, kurios leidžia sau prašyti Londono kainų, tačiau visiškai neinvestuoja į personalo kultūrą, savininkams kažkas turi pagaliau pasakyti apie šiurpą keliančią jų darbuotojų kultūrą. Arba, pagalvojus, jų pačių kultūrą. Žuvis pūva nuo galvos, ir jei jų pasamdytas žmogus nėra apmokomas, su juo nėra gražiai elgiamasi ir jis nesididžiuoja kasdien eidamas į darbą – pirmi tai pajaus jūsų svečiai, o tada iš tokių straipsnių išgirsite ir jūs.
