– Papasakokite, kaip ir kodėl išvykote gyventi į Norvegiją?
– Esu meilės emigrantė – su vaikinu iš Norvegijos draugavome per atstumą, tačiau supratome, kad mums taip netinka, todėl nusprendžiau kraustytis pas jį į šalies šiaurėje esantį miestelį Narvik. Visada žavėjausi Skandinavijos šalimis, ypač norvegų kalba, tad nebuvo sudėtinga žengti tokį žingsnį. Šiais metais kovo mėnesį susistabdžiau žurnalistikos studijas universitete ir išvykau.
– Kaip pavyko įsidarbinti restorano virtuvėje, neturint jokio išsilavinimo, susijusio su maisto gamyba? Ar turėjote tokios darbo patirties?
– Man tai – nieko keisto. Tik įrodo, kad dokumentas, ant kurio parašyta, jog sugebi gaminti, ne visada reiškia, kad iš tikrųjų tai moki. Savo sugebėjimus įrodžiau praktiškai, jau atėjusi dirbti, o ko nežinojau – greit išmokau.
„Furu“ restorane, kur įsidarbinau, dirba keli lietuviai, iš kurių labai daug išmokau – galbūt tai ir galima įvardinti kaip vieną pagrindinių priežasčių, dėl ko atsiradau šiame restorane – kaip pradedančiai šefei buvo labai gera aplinka mokytis.
Na o Lietuvoje dirbau daug skirtingų darbų – buvau padavėja, administratore, pardavėja, tačiau kulinariją visuomet norėjau pasilikti kaip hobį, bijojau, kad pradėjus dirbti tokį darbą dings mano aistra (ačiū diebui, tai nepasiteisino). Viską išmokau pati, neturėjau jokios realios praktikos virtuvėje.
– Maistą pradėjote gaminti jau paauglystėje. Kaip reaguodavote į nesėkmes?
– Pradėjau gaminti sau, nes ne visada patikdavo tai, ką namuose gamindavo mama. Paauglystėje negalėdavau net pažiūrėti į kotletus, karbonadus, balandėlius ar mamos sriubas, todėl pradėjau eksperimentuoti su Azijos, italų virtuvėmis. Nuo 15 metų vis dažniau gamindavau sau, vėliau – ir visai šeimai. Nors dabar tenka prašyti mamos tų pačių balandėlių ar troškinių receptų – labai jų pasiilgstu.
Jei sudegdavo pyragas, neiškildavo tešla ar pridėdavau per daug druskos, paauglystėje labai greitai nuleisdavau rankas – daugiau to patiekalo nebegamindavau. Tačiau laikui bėgant supratau, kad tik sudeginti pyragai išmoko, kokie jie iš tikrųjų turėtų būti. Gamini po du, penkis, o gal net ir dešimt kartų, kol ištobulini receptą. Stengiuosi iš anksto nenuvertinti savo sugebėjimų, džiaugiuosi, kad net ir nelabai mokėdama gaminti imdavausi tokių receptų, prie kurių užtrukdavau kelias dienas.
– Ką jums reiškia maisto gaminimas?
– Iš vienos pusės man tai yra pareiga, nes dirbu restorane, tačiau iš kitos pusės – pabėgimas nuo realybės, meditacija, nes kai gaminu, visiškai užsidarau savo pasaulyje, o kas vyksta aplinkui, man neegzistuoja.
Dažnai namuose gamindama eksperimentuoju su maistu, tačiau desertus mėgstu ruošti vadovaudamasi receptais, nes norint pagaminti gerą skanėstą svarbus tikslumas. Žemiau pasidalinsiu savo firminio obuolių pyrago receptu.
– Kuo skiriasi lietuviška ir norvegiška virtuvė? Kokie vyrauja patiekalai restorane, kuriame dirbate?
– Norvegai valgo daug bulvių ir labai mėgsta žuvį, panašiai kaip ir lietuviai. Kiekviename restorane gali rasti bent vieną žuvies patiekalą, nes ji čia – itin aukštos kokybės. Bet ne mažiau mėgsta picas ir burgerius, greitą maistą. Tradicinė norvegiška virtuvė man asmeniškai šiek tiek nuobodi – skoniai blankūs, naudojami prieskoniai – druska, pipirai ir vos kelios žolelės. Viskas sausa, sūru ir riebu.
„Furu“ restorano virtuvė įvairi, prisitaikome prie vietos gyventojų poreikių – nuo burgerių su bulvytėmis iki aukštos klasės jautienos kepsnių bei kelių rūšių vietoje pagautos žuvies. Vyriausiasis šefas meniu keičia kas sezoną: vasarą gaminome lengvesnius patiekalus, rudenį – labiau tradicinius, kadangi iš atostogų grįžę žmonės būna pasiilgę namų maisto.
Mūsų miestelyje Narvik lankosi nemažai turistų, todėl gaminame įvairius patiekalus, nes ne visi mėgsta eksperimentuoti, pavyzdžiui, svetimose vietose valgyti žuvį. Patys norvegai mūsų virtuvę tikrai mėgsta, restoranas yra bene populiariausias miestelyje. Tokių vietų su dideliu patiekalų pasirinkimu nėra daug, o tai čia yra vertinama. Restorane nesiekiame taikytis į tradicinę virtuvę, bandome pagaminti panašius, bet įvairaus skonio patiekalus su netikėtomis variacijomis, įdomesniais garnyrais.
Aš restorane esu atsakinga už desertus, šaltus patiekalus, taip pat ruošiu ingredientus kitiems gaminiams, taip pat ruošiu lėkštes jau pagamintiems patiekalams.
– Instagramo platformoje turite paskyrą, kurioje dalijatės gaminamais patiekalais.
– Draugai dažnai prašydavo receptų ar klausdavo, kaip pagaminau jiems maistą, todėl nusprendžiau viskuo dalytis instagrame. Tai – lyg mano portfolio. Kartais pati perverčiu nuotraukas ieškodama idėjų arba svarstydama, ką ruošti vakarienei. Niekada nesiekiau išpopuliarinti paskyros, manau, jog šiuo metu jų ir taip per daug – turinį apie maistą kuria kas tik nori, sunku išsiskirti, sugalvoti originalių idėjų.
Ar dažnai sulaukiu prašymų ką nors pagaminti? Būdama tėvų namuose vis kepu ką nors saldaus svečiams. Esu žmogus, kuriam artimųjų įvertinimas yra pats svarbiausias, todėl visus draugus, artimuosius vaišinu viskuo, ką gaminu, jų reakcijos labiausiai paglosto širdį.
– Kokie jūsų ateities tikslai šioje sferoje?
– Pradėjus dirbti virtuvėje supratau, kad tai – tikrasis mano pašaukimas. Būna dienų, kai grįžus namo net nesinori pažiūrėti į virtuvės pusę, tačiau laisvadieniais vis vien sukuosi apie puodus, gaminu savo vaikinui ir jo šeimai.
Šiuo metu noriu pagilinti savo žinias, ateityje galbūt sieksiu išsilavinimo, norėčiau tapti konditere, nes desertai – mano didžiausia meilė.
Firminis Miglės obuolių pyragas
Reikės:
210 g miltų;
200 g cukraus;
1 a. š. kepimo miltelių;
1 a. š. vanilinio cukraus;
3 kiaušinių;
3 v. š. aliejaus;
0,5 stiklinės pieno;
Apie 800 g obuolių;
Žiupsnelio druskos.
Gaminimas:
* Išmaišyti miltus, cukrų, kepimo miltelius, vanilinį cukrų, druską.
* Įmaišyti aliejų, pieną, kiaušinius.
* Nulupti obuolius ir supjausčius plonomis skiltelėmis sudėti į tešlą, išmaišyti.
* Kepti 30-35 min 200 laipsnių temperatūroje.
