Šis restoranas dabar mano kaimynystėje, gyvenu taip netoli, kad praktiškai jį galėčiau užuosti, jei jie paliktų atviras duris, o išeičiau į balkoną. Tik kas tau žiemą laikys atviras duris?
Su plovu turėjau gilesnę istoriją. Aš esu sovietmečio vaikas, ir nors ir neilgai, bet lankiau vaikų darželį, tačiau pakako dviejų mėnesių, kad būtų patiektas plovas, tiksliau tai, ką vadino plovu Sovietų Sąjungoje. Ten buvo primėtyta į ryžius šlykščių skūrų ir suglebusių lašinių, kuriuos pabandęs valgyti, supratau, kad apsivemsiu čia ir dabar. Žinoma, virtuvės vagilės mėsą nešėsi į namus, o vaikus vaišino atliekomis, kaip anuomet buvo įprasta. Manau, ta šeimininkė dabar pragare, ir ten sovietmečio šeimininkėms ir virėjoms paruoštas labai didelis korpusas, kur jos turi amžinai valgyti tokį maistą, kurį gamina kitiems.
Buvau nuovokus vaikas, ir tuos kąsnius rūpestingai išrankiojau ir numečiau po stalu, po vieną. Kita beždžionė, buvusi auklėtojos pareigose, tai pamatė ir apstaugė mane (tais laikais darželyje buvo toks bendravimas), bet tų atliekų valgyti nebeteko. Kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų tapsiu restoranų kritiku ir galėsiu aprašyti tai, ką patyriau gal 1976 metais.
Paskui su plovu buvo susijusi viena istorija, kai toks uzbekiško plovo meistras iš mano gimtojo miesto užsidegė mintimi, kad privalau aplankyti jo restoraną, nes jis geriausias, ir kad jis vienintelis Lietuvoje gamina tikrą uzbekų plovą (daugelis plovo meistrų, kuriuos žinau, pusę gyvenimo praleidžia, girdamiesi savo nauju kazanu, o kitą pusę – piktžodžiaudami apie visus kitus jiems žinomus plovo virėjus, kurie nieko neišmano). Tam žmogeliui rovė stogą, jis pradėjo mane kviesti ir gražiuoju, ir piktuoju, siuntė laiškus naktimis, ir kuo daugiau jį visur blokuodavau, tuo labiau gilėjo jo pamišimas.
Dabar pagalvojau, kad jau atėjau po tiek metų į tą restoraną, pro kurį vaikštau kasdien, tai paragausiu visko kuo daugiau (man taip būna).
Kinzoje žmonių buvo daug, bet kažkaip gavau staliuką antrojoje salėje (ją ir matote nuotraukoje, ji atrodo gana asketiškai – o kad atrodo tuščia, tai šalia buvo suruošta vieta nemažai kompanijai).
Prasidėjo viskas, žinokite, puikiai, ir ėjo tik geryn. Baba ganuš (dar rašoma „baba ghanoush“, „baba ganoush“ ir daugeliu kitų variantų), kvapni košelė iš keptų baklažanų, alyvuogių aliejaus (kurgi ne), įvairių prieskonių ir tahinio, skrudintų keptų sezamų sėklų, ir valgomas Izraelyje ir maždaug visose teritorijose, kurios kažkada kariavo su Izraeliu – nuo Jordanijos ir Sirijos iki Egipto ir Palestinos.
Kaip ir duonelė (naan), kuria imama ta košelė, baba ganuš buvo vienas geriausių valgytų gyvenime, Lietuvoje ar bet kur. Tai buvo tiesiog enciklopedinis, klasikinis, neįtikėtino gerumo egzempliorius.
Čučvara, uzbekiški koldūnėliai sultinyje, buvo pasakiškai švelnūs, delikatūs ir dailūs, lyg sulipdyti mažų angeliukų rankomis (Uzbekistane irgi gyvena angelai, bet islamiški).
Plovas (10,50 EUR) buvo pasakiškas: geras plovas turi būti kvapnus, ryžiai turi būti ploni ilgagrūdžiai ir nesulipti į gumulus, o burnoje neturi likti riebalo pojūčio, nors riebalų patiekale yra nemažai. Patiekalas toks ir buvo. Jį galima buvo suvalgyti kartu su dubenėliu.
Maltos avienos liulia kebabas buvo tokio kvapnumo ir švelnumo, kad kokį valgiau turbūt tik Londone, Stambule ir dar Klaipėdoje, pas mano draugus restorane „Pepper Grey“.
Viskas, baigiant net ir marokietiška arbata, buvo pavyzdinga. Tai absoliutus triumfas: man labai retai pasiseka, kad viskas nuo pradžios iki pabaigos būtų tokia nuosekliai nepriekaištinga patirtis.
Sumokėjau 61,90 ir arbatpinigius. Gera, kai gali tiek daug pavalgyti (tai buvo vakarienės apimtis dviems žmonėms) ir nė šimto eurų neišleisti; dabar tokių vietų darosi vis mažiau.
Penkios žąsys iš penkių. Tegu jiems puikiai sekasi, nors matant restorano užpildymą ir girdint atsiliepimus, sėkmę jie jau rado.
Kinza, Naugarduko 14, Vilnius.
Tel. +370 611 44414.
Tinklalapis: www.kinza.lt
Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki 23:00, ketvirtadieniais ir penktadieniais – nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio.
