Man buvo sunkiau. Gimiau sovietų okupuotoje Lietuvoje 1970 metais, sočiame ir mieguistame Kauno Žaliakalnyje, o paskui augau ten be tėvų, su seneliais, nes tėvai gyveno ir dirbo Vilniuje ir neturėjo kur manęs laikyti. Ir man vienintelė Amerika tada buvo „Ameriko balsas“ per dieduko radiją vakarais ir amerikietiškas lietuviškas laikraštis, kurį diedukui užprenumeravo jo draugas iš Klyvlendo.
O amerikietiško maisto man teko dar ilgai laukti: pirmąjį tikrą burgerį suvalgiau, gal būdamas dvidešimties, Helsinkyje. Paskui ir antrą, ir trečią. Negalėjau sustoti, nes pajutau, kaip šis maistas tinka mano genetiniam kodui.
Ir jau tada supratau, kad esu amerikietis, nes amerikietiškumas nėra gimimo vieta ar galimybė balsuoti rinkimuose JAV: tai yra sielos būklė ir minčių sąranga, kuri lengvai patikrinama. Kai asmuo atvyksta į Ameriką, pažiūrėkite, kaip jis reaguoja. Jei niurzga ir kalba, kokie čia visi kvaili, ir kaip „visur gerai, bet namie – geriausia“, jei ilgisi Lietuvos, lietuviškos juodos duonutės ir rūgpienio, jis beviltiškas. Ne amerikietis.
Jei toks žmogus, kaip aš, žavisi viskuo, sako, kad Amerika yra geriausia šalis pasaulyje, jei, matydamas trūkumus, tas žmogus juos nustumia į šoną, nes jie jam nesvarbūs, ir jei jis geria į save kiekvieną garsą, kvapą, žodį, vaizdą – tas žmogus yra tikrasis amerikietis.
Ir amerikietiški pusryčiai yra viena tokių patirčių, kuri atskiria grūdus nuo pelų. Vien prisiartinus (ypač savaitgalį) prie garsių pusrytinių Čikagoje arba Niujorke, naujokai būna šoke: paprastai prie jų būna eilės, kurios žinovams sako, kad bus verta laukti. Šeštadienio arba sekmadienio rytą neužimti restorano staliukai reiškia, kad jums reikia ieškoti kitos vietos pusryčiauti.
Porcijos didžiulės, kurias mėgėjai dar pasididina specialiais priedais dvigubai to, trigubai ano, pridėkit dar dešrelių šone. Ir visada bedugnė kava, tai yra, kiek geri, tiek papildo. Padavėja vaikšto su tuo stikliniu karštos kavos ąsočiu ir vis siūlo dar.
Amerikietiškų pusryčių mažasis brolis yra angliški pusryčiai, kurie, nors ir mieli mano širdžiai, bet visgi yra ne tai. Per septyniolika metų nepamilau nei kraujinės dešros, nei kepto pomidoro. Tai tiesiog ne man.
Visiškai netoli nuo mano namų Vilniuje, kur dabar gyvenu ir dirbu su vaizdais į Senamiestį, Tris Kryžius, Gedimino pilies bokštą ir dar daug ką, yra visos dienos pusrytinė „Kavos era“, apie kurią rašiau tolimais 2016 metais, prieš septynerius metus, ir kuriai tuomet palikau neblogą įvertinimą („Užkalnis norėjo žiauriai sudirbti Naujamiesčio pusryčius, bet apsigalvojo“).
Visos dienos – reiškia, galima valgyti pusryčius iki šeštos valandos vakaro. Svajonė? Taip, tikrai svajonė.
Dabar daug kas pasikeitė. Labai užaugo valgiaraštis, atsirado naujų patiekalų ir pagaliau jie beigelio (Klaipėdos krašte dar vadinamo „bageliu“) nebevadina „riestainiu“.
Tas visas jūsų lietuvinimas mane šukuoja prieš plauką. Dešrainis (turi būti hotdogas), šiurpnaktis (turi būti Helovynas), spragėsiai (taisyklingai popkornas, bet šiaip dėl manęs jų gali išvis nebūti), dešrelė gruzdintos kukurūzų tešlos apvalkale (korndogas) ir spausdintuvas (turi būti printeris) yra tik keli pavyzdžiai, kaip normalūs, geri, gražūs angliški žodžiai keičiami kalbainių sugalvotais beskoniais, lėkštais, dirbtinais lietuviškais pakaitalais.
Taigi Kavos era, kur dažnai einu pusryčių, nes esu pernelyg didelis ponas, kad namie ką nors sau gaminčiau. Gal tik koldūnų kartais išsiverdu. Arba užvalgau mėsos kukulių iš vienos tokios švediškos parduotuvės, kuri Vilniuje yra netoli oro uosto.
Valgiaraštis yra didelis, pasiskaitykite: ir beigeliai su viskuo ir bet kuo, ko norės jūsų širdis, ir sumuštiniai, ir omletas, ir avokado skrebučiai (toustai) su kokiais tik norite priedais. Ir, žinoma, Benedikto kiaušiniai, kuriuos dažnai užsisakinėju. Tai – niujorkietiškas patiekalas, kurį lietuviai pelnytai pamėgo per pastarąjį dešimtmetį. Niujorke, žinoma, yra bent keli restoranai, kurie tvirtina, kad jį išrado. Kažkurie iš jų meluoja, bet tai nieko baisaus: receptai visame pasaulyje nėra patentų saugomi, ir laimi ne tas, kas pirmas sugalvojo receptą, bet tas, kuris jį išpopuliarino. Čia kaip su mano kultiniu posakiu „Duskit pavidolei“, kuris tapo klasika tiesiog jūsų akyse.
Kava restorane patiekiama, kaip įprastoje kavinėje: niekas nemokamų papildymų nedaro. Gal todėl, kad lietuviai mėgsta kitokią kavą, negu amerikiečiai. Man patinka amerikietiška kava iš filtro. Užtat savaitgaliais (ir darbo dienomis per pietus) eilės tikrai amerikietiškos, žmonės ir lauke laukia.
Šiandien aš užsisakiau tokius pusryčius, kurie turės jums padaryti įspūdį vizualiai. Paprašiau keptų kiaušinių su šonine ir dar papildomo kiaušinio, papildomai šoninės ir dar papildomai chorizo dešrelių. Gal dar labiau norėčiau amerikietiškų „link sausages“, kiaulienos dešrelių, bet ne visko toje jūsų Lietuvoje galiu gauti, kartais tenka daryti kompromisus. Ir skrebutis, ir dar pridėta sviesto, kad sočiau būtų. Man patinka, čia kaip Amerikoje. Maisto gausa. Dar norėčiau džemo, kad galėčiau teptis ant to sviestuoto skrebučio.
Dar pasiėmiau blynelių, nes kažkaip pagalvojau, kad jeigu jau švęsti, tai švęsti. Pusiau tikėjausi amerikietiškų blynelių su klevų sirupu, tačiau šie buvo delikatesni, lietuviški susukti lietiniai, su uogomis – irgi gerai.
Mano puikūs, nuostabūs, kinematografiniai pusryčiai kainavo 17,80 EUR ir arbatpinigius.
Su visa amerikietiška atmosfera, begaliniais pasirinkimo variantais ir didžiuliu darbo greičiu ir nuostabiu potyriu jie nusipelno penkių žąsų iš penkių, ir tegu jiems būna gyvenime sėkmė.
Kavos era, Savanorių pr. 6, Vilnius. Tel. (8-5) 203 0763. Tinklalapis: https://www.kavosera.lt. Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 07:30 iki 18:00, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 09:00 iki 18:00.
