Nes jūs labai nerimavote, kai valgiau nebrangų maistą kur nors provincijoje (pavyzdžiui, Pirčiupių karčema, „Užkalnis: Dzūkija turi tik vieną restoraną, bet užtat kokį“) arba netoli namų paprastus naminius pusrytėlius, kaip mano Amerikoje: „Užkalnis yra lietuvių kilmės amerikietis, bent jau pats taip sako“.
Sakėte: gal jau jam baigėsi pinigai, gal jo nemaitina už dyką (niekada nemaitino, bet tiek jau to), gal jam reikia pagalbos? Ačiū jums, bet viskas gerai. Todėl nusprendžiau pavalgyti taip, kad būtų brangu, ir kad man visi pavydėtų.
Atsivedžiau savo draugą, kolegą ir inspektorių Ričardą Savukyną (Rokiškį Rabinovičių), kuris labai gerai prižiūri, kad viską vertinčiau objektyviai, į naują seną japonų restoraną Umi Nami (japonų kalba tai reiškia „vandenyno banga“, jei kuris iš jūsų nemokate japonų kalbos). Kodėl naują seną? Todėl, kad tas restoranas gimė iš turbūt geriausios japoniškos vietos Lietuvoje, Narushi, antrosios lokacijos Subačiaus gatvėje.
Apie Narushi esu rašęs iš teigiamos pusės: „Užkalnis Vilniuje rado geriausius sušius ir dar vieną patiekalą, geriausią Europoje“, o taip pat Narushi Nidoje buvo ta vieta, kur prasinešėm taip egzotiškai, prabangiai, elitiškai ir aristokratiškai, kad už mane teko mokėti kitiems: „Užkalnis valgė Nidoje taip brangiai, kad sumokėti teko Ingai Valinskienei“.
Naujoji inkarnacija Umi Nami turi naują meniu, todėl vertinu iš naujo. Mano vertinimai – kaip verslas nuo nulio. Nesvarbu, kas buvai vakar. Stebink mane šiandien.
Valgiaraštį matote nuotraukose: aš neįžeidinėsiu jūsų intelekto, perpasakodamas tai, ką jūs ir taip galite perskaityti. Klasikinis japoniškas su priedais ir, deja (na, bent jau man gaila) su kai kuriais minusais: aš liūdėjau, kad nėra tamago – japoniškojo salsvo omleto, kuris ne plakamas, o maišomas, ir kepamas kvadratinėje keptuvėje. Man to stinga.
Teigiamų dalykų buvo labai daug. Pirmiausiai, tai tinkamos kokybės sudėtinės dalys. Tai Lietuvoje pasitaiko retai, kadangi visi stengiasi viską piginti, o sušiams tinkamos kokybės („sushi grade“) tunas arba lašiša yra brangus malonumas. Svečiai nori visko su nuolaida, tai jiems ir gamina su nuolaida. Nuolaida nuo normalios kokybės iki tokios abejotinos. Umi Nami sudėtinių dalių kokybė labai aukšta. Akame sashimi ir hamachi sashimi (akame ir hamachi yra tuno pavadinimai), atitinkamai 12 ir 14 EUR už kelis gabalėlius, pasirodė tobuli, pavyzdiniai, parodiniai.
Hamachi nigiri (9,5 EUR už du gabalėlius, nigiri yra ryžių ritinėliai su žuvimi arba kitokiais dalykais ant viršaus) atrodo, lyg iš brangaus japonų restorano kur nors ne Lietuvoje ir ne Rytų Europoje (Lietuva, kaip žinote, irgi yra Rytų Europa), kaip ir unagi nigiri (unagi yra ungurys, ir nežinau, ar jie patys jį marinavo, nes man tikrai atrodė geriau, negu tas, kurį atsisiunčia jau marinuotą iš Kinijos).
Gunkanai (vertikalieji sušiai, pavadinti pagal tai, kad jie primena karo laivą iš XIX amžiaus pabaigos), su aštriu tunu ir su snieginiu krabu (9 EUR ir 10 EUR už du sušiukus) buvo itin profesionaliai pagaminti ir patiekti; Europoje gunkanai žymiai populiaresni, negu pačioje Japonijoje, bet ten jų irgi būna.
Tacos su žuvimi (8 EUR) man nebuvo visai tai, ko aš tikėjausi: esu Kalifornijos vaikas ir auklėtinis, ir esu išlepintas tokio gerumo tacos, kur susipina Meksikos, Peru ir Japonijos tradicija, kad man šie atrodė paprastoki. Bet gal aš per daug priekabus?
Kalmarai (9 EUR) buvo puikūs, bet aš būčiau jų norėjęs suvalgyti nežinia kiek, turbūt tiek, kiek man pakaktų, kainuotų kokius 50 EUR už porciją, bet vargu ar restoraną kas suprastų, jei ten pradėtų siūlyti porcijas už penkiasdešimt litų, atsiprašau, eurų. Aš vis dar galvoju litais, amžiaus klausimas.
Lašišų ir krevečių maki (12 EUR – maki, tai tokia sušinė dešra, kurią supjausto į aštuonias dalis) buvo estetiškas, kaip koks prabangus karpis, kurį patiekia Kūčioms.
Rokiškis su dideliu malonumu valgė wasabi, žaliąjį japoninių krienų padažą, nuo kurio išmuša ašaros – wasabi spalvina žaliosios arbatos milteliais, ir dar pastiprina garstyčiomis, todėl jis toks, kaip žvėris, muša be gailesčio. Mano bičiulis yra toks nesisteminis, kad jis wasabi galėtų valgyti vieną.
Už šią kuklią, elegantišką ir lakonišką vakarienę sumokėjau 110,00 EUR, kartu su arbatpinigiais. Daug ar mažai? Pasakykite jūs.
Restoranas nepermuša savo krikštatėvio Narushi (Narushi tebeveikia Totorių gatvėje), nors pasirodymas labai, labai stiprus. Keturios žąsys iš penkių.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje standartai užkelti taip aukštai, kad japonų restoranus jau galiu vertinti priekabiai, lygindamas su geriausiais pavyzdžiais Vakarų Europoje ir JAV.
Ar gaus Michelin žvaigždutę? Sunku pasakyti, bet greičiau gal dar anksti. Ar bus nurodytas Vilniaus Michelin gide? Greičiausiai taip. Pasirūpinsiu, kad tai įvyktų.
Umi Nami, Subačiaus g. 6A, Vilnius. Tel. +370 675 77103. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/UmiNamiSubaciaus6a
Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 16:00 iki 22:00. Penktadieniais nuo 16:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio.
