Greitas maistas yra daugeliui keiksmažodis ne tik Lietuvoje. Italijoje kažkada atsirado “Slow Food” judėjimas, paskui tapęs komerciniu projektu, kuris pabrėžė, kad jų maistas gaminamas ir valgomas lėtai (italai pavadino savo projektą angliškai, greičiausiai dėl to, kad įrodytų lietuviams ir kitiems kompleksuotiems vargetoms, kad anglų kalbos nereikia bijoti - išties, nieko blogo italų kalbai neatsitiko).
Tačiau, žinoma, viskas yra sudėtingiau. Italai tikrai nepamėgo amerikietiškojo greitojo maisto (McDonald’s ir Burger King Italijoje atrodo gailiai, atrodo, kad patiems ten dirbantiems italams visa tai yra giliai svetima, ir jie kasdien eina į darbą, bodėdamiesi to, ką daro). Tai turiu pripažinti, nors Amerika yra geriausia šalis pasaulyje.
Tačiau kasdien valgyti greitai, bet skaniai sugeba kiekvienas: net oro uosto bufetuose ir degalinėse prie autostrados randi paprastus patiekalus - sumuštinius, pyragėlius ir picas - kurie pagaminti su meile ir iš gerų produktų. Aš jau nekalbu apie espresso kavą, kurią net degalinėse ir paprastučiuose baruose gamina puikiai (nors nėra ko stebėtis, Lietuvos degalinėse irgi itin aukštas kavos standartas: aparatai kainuoja taip brangiai, marža tokia didelė, kad nėra jokios priežasties taupyti pupelėms, bet čia jau kita tema).
Piceriją Frankino man rekomendavo jaunesnioji dukra Milda Maria, kuri eina su manimi inspektuoti restoranų turbūt dar dažniau, negu proverbinis Rokiškis Rabinovičius, alternatyviosios žiniasklaidos šamanas.
Dukra pamatė picerijos pristatymą TikToke. Aš pats irgi turiu TikToką, tik nežiūriu, nes man jau ir Instagramo pakanka gyvenime. Nekalbant jau apie Feisbuką, kuris yra vien laiko rijimas.
Picerija vadinasi Frankino (keistas pavadinimas, nes italų kalboje nėra raidės “K”, tik tarptautiniuose žodžiuose), čia mažybinis vardas, maždaug, kaip Andriukas. Frankiukas. Arba Frankelis.
Šatrijos gatvė, kuriuoje yra picerija, yra Šnipiškėse, šiuo metu viename beprotiškiausių Vilniaus rajonų, nes pristatyta daug naujų namų, o tarp jų vis dar įspraustos klaikios senos lūženos, menančios caro laikų Rusijos imperiją.
Keliai dar nėra iki galo sutvarkyti, bet kada nors ateis ta diena. Anksčiau ten statydavo automobilius visi, kas dirba Konstitucijos prospekte arba Žalgirio gatvėje ir brisdavo per purvynus iki savo biurų, dabar nemokamų vietų beveik nebeliko, kas yra gerai, nes kiekvieną darbo dieną viskas būdavo užversta automobiliais, kaip prie kapinių per Vėlines.
Picerijos šeimininkas italas, dirba vienas (bent jau buvo vienas, kai mes atvažiavom). Bandau padaryti įspūdį, kalbėdamas itališkai, bet šių dienų Vilniuje niekuo kalbos žiniomis nenustebinsi. Prieš kurį laiką mane, vedžiojantį šunį, Naujamiestyje susistabdė maisto išvedžiotojas uzbekas (nežinau, kodėl mane, gal esu mielas žmogus), klausia rusiškai, a girdž, supranti ką nors apie mašinas? Labai panašu į Taškentą toks bendruomeniškumas. Sakau, labai mažai suprantu, o koks reikalas? Stabdžiai žiauriai cypia. Prieinu prie jo nudrožto automobilio, kuriuo jis vežioja keleivius ir maistą, ir aklam ežiui matyti, kad stabdžių kaladėlių jau nebėra, ir stabdymas vyksta, trinant metalą į metalą.
Patariau uzbekui kuo skubiau važiuot pas meistrus, jis palingavo galva: “visi taip sako”. Sakau, nesaugu taip, važiuok tik. Dar pasidomėjo, ar nėra kokios “prisadkės”, kurią galima būtų užpurkšti ant diskų. Sakau, ne, nebūna, važiuok pas meistrus, kol neužsimušei. Kaip tai susiję su picerija? Niekaip. Tiesiog gera istorija, tolimai susijusi su maistu.
Mano aptariama picerija yra iš tų, kur picą randate jau gatavai iškeptą, ir galite valgyti vietoje arba išsinešti, jei jums taip labiau patinka. Tai ne ta apskrita pica, kurią jums kepa pagal užsakymą krosnyje, ir kuri būna tik vakare. Žiūrėkite nuotraukas.
Pasirenkame keturių rūšių paragauti: margerita su burrata sūriu, su kumpiu ir grybais, su aštria dešra ir su tunu. Žinoma, tiek suvalgyti negalėjome, nes dukra išvis liekna ir aukšta, kaip liepa, o aš irgi nevalgus. Jūs tai žinote.
Aš pasakysiu trumpai: puikiai iškildinta picos tešla iš tinkamų miltų (kažkada Sicilijoje ir Pulijoje vykdžiau energingas geriausių ir aukščiausiai įvertintų picų studijas, tai šį bei tą išmanau apie tešlą), ir visos labai aukštos kokybės sudėtinės dalys.
Tokias gali pasirinkti tik žmogus, atvykęs iš Italijos. Lietuviams (kaip ir anglams, deja), būdinga visada viskam taupyti, ir taip mūsų šalyje atsiranda sušiai iš plovo ryžių, su rūkyta lašiša ant viršaus, taip atsiranda visokios “Studentų” picos su daktariška dešra ir čėčkavotomis dešrelėmis ir vietoje normalios mocarelos naudojamas lietuviškas sūrio gaminys, ir taip atsiranda jautienos didkepsniai, iškepti iki puspadžio kietumo, ir kiaulienos šašlykai, permirkę actu, nes ten tokio pigumo mėsa, kad su ja kitaip negalima.
Tai buvo greiti pietūs, pagaminti labai sąžiningai ir nebrangiai (dviese, su gėrimais, viskas kainavo 18 EUR, bet dar pridėjau keturis eurus arbatpinigių, ir gavosi 22 EUR, kuriuos ir matote čekyje), bet su meile ir atsakomybe.
Šnipiškių gyventojai ir svečiai iš aplinkinių rajonų, jūs dar neturite gerų asfaltuotų kelių, ir vaizdai kai kur, kaip Nigerijoje, tačiau jau turite piceriją, kuri yra Italijos lygio ir standarto, ir net nežinote, kaip jums pasisekė. Lietuvoje gyvenimas labai sparčiai gerėja.
Penkios žąsys iš penkių.
Frankino Pizza, Šatrijos g. 1, Vilnius. Telefono numeris nenurodytas. Į žinutes neatsako (kepa picas).
Nuo antradienio iki sekmadienio: nuo 11:30 iki 21:00.
