Valgo visi, o su pavyduoliais nereikia ginčytis. Atvirkščiai, jiems reikia duoti kuo daugiau to, kas jiems patinka. Žiūrėkite, mulkiai, kaip reikia puotauti. Stebėkite, kaip pramogauja elitas. Mes dirbame jūsų džiaugsmui.
Tai ir padarėme drauge su mano kolega ir pagalbininku, Lietuvos habilituotu maisto inspektoriumi Rokiškiu Rabinovičiumi (Ričardu Savukynu), kuris mane palaiko gerais ir blogais laikais, sunkiose ir lengvose užduotyse.
Tai jis parinko inspekcijai restoraną, kurį daugumas vilniečių yra matę maždaug 1000 kartų, bet niekada neužeidavo, nes manė, kad čia ne jiems. Jis ir yra iš esmės ne jiems, nes šis restoranas, kuris yra „Lenkiškos virtuvės namai“, yra prie tos įstaigos, kurią vilniečiai vadina „Petropovilo“, ir kuri taisyklingai vadinama „Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia“ – ir restoranas yra skirtas daugybei lenkų turistų, kurie atvažiuoja į Vilnių piligriminės kelionės (lenkiškai tai vadinasi „pielgrzymka“, ir tai vienas iš nedaugelio lenkų žodžių, kuriuos moku).
Restoranas yra didelis, galintis sutalpinti krūvas žmonių, ir valgiaraštis turi galvoje paprastą mintį: reikia ir lenkams pažįstamo maisto už nebrangiai, ir lietuviškų patiekalų, jei tarp turistų būtų tokių, kurie nori nors truputėlį pakaštavoti vietinio maisto beigi lietuviškos gastronominės „kuletūros“, kuri yra reprezentuota kiek nostalgiškais, močiučių ir tetučių Vegeta kvepiančiais potepiais (nežinau tikrai, ar yra ten garsiojo skonio stiprinimo priedo, bet būčiau nustebęs; ir tai nieko bloga, nes aš namie irgi turiu šio stebuklo, kuris mane nuneša į vaikystę, kai buvo nuostabiai skanu ant Palangos duonos, užteptos sviestu, užsidėti daktariškos dešros arba išilgai perpjautų sasyskų, ir šiek tiek pasibarstyti Vegetos).
Be to, gerbiamas Rokiškis atėjo su ta nuotaika, kad imam viską, ir taip beveik ir buvo, ir rezultatas buvo tokia vakarienė, kuri galėtų pamaitinti saikingai besimaitinančių asmenų pilną autobusą.
Pradėjom nuo dviejų sriubų – moliūgų trintukės (oficialiai „trinta moliūgų sriuba“, šeši eurai; o „trintuke“ dar vadinama mergina, kuri vis kažką trina, trina, ir niekaip nepereina prie kito santykių etapo – čia jums informacija), ir „Senosios Lenkijos delikateso“, tai yra, sultinio su koldūniukais (7.50 EUR), ir pastarasis man suėjo puikiai, tie koldūniūkščiai buvo mažyčiai ir delikatūs.
Užkandžiams reikia paužkandžiauti, todėl štai liežuvio salotos (7.80 EUR) ir Cezario salotos, kurių aš užsimaniau, nes kodėl gi ne (7.50 EUR). Cezario salotos buvo ne su Cezario padažu (kuris būna su ančiuviais), bet buvo papiltas medaus ir garstyčių padažas, kuris šiam patiekalui visiškai netinkamas. Jau norėjau rūstauti (juo labiau, kad apie vieną restoraną Nidoje labai, labai seniai esu blogai atsiliepęs būtent dėl tos pačios priežasties), tačiau Rokiškis patikslino, kad čia Lietuvoje labai dažnai taip daroma, ypač provincijos restoranuose.
Antriesiems užkandžiams paėmėme jautienos tartaro (pateiktas išmaniai, skonis vidutiniškas, 8.50 EUR) ir taip pat tokių vištienos kotletukų-suktinukų, kiekvienas kurių buvo su vis kitokiu įdaru (12.00 EUR) – neblogai, man ypač patiko burokėliai, o bulvių košės esu valgęs ir skanesnės, bet čia masinės gamybos reikalas ir visai adekvatu.
Tada atėjo laikas pagrindiniams patiekalams, ir tai buvo labai neblogi didžkukuliai, dar vadinami „cepelinais“, kurių porcija kainavo 8.50 EUR, ir lenkiškas karbonadas už dvylika eurų. Lenkiškas karbonadas visai nesiskyrė nuo lietuviško karbonado, ir tai dar sykį patvirtino mano teoriją, kad lietuviai savo virtuvės dažnai kaip ir neturi, tiesiog gamina tuos pačius patiekalus, kaip ir kaimynai, ir nieko tame nėra blogo. Galų gale, visada žinosiu, kad jei nuvažiuosiu į Lenkiją ir norėsiu lietuviško karbonado, tiesiog reikės užsisakyti karbonado, ir viskas bus gerai.
Jei jūs manote, kad mes viską suvalgėm, jūs klystate. Jei jums atrodo, kad mes turėjome jėgų desertui, tai irgi klystate. Tiesa, gerbiamas Rokiškis norėjo paišlaidauti ir dar ir desertu pasilepinti, bet aš liepiau jam apsiraminti.
Svajonių meniu kainavo 77.80 EUR. Tai nebuvo mano svajonė, tačiau akademiniam interesui patenkinti tai buvo puiki vieta. Dabar žinau, kuo maitinasi tie, kas atvyksta į Vilnių iš Lenkijos, ir tai visai neblogai. Tegu tik važiuoja, o karbonadų ir cepelinų mums užteks visiems.
Trys žąsys iš penkių.
Sakwa – lenkiškos virtuvės namai, M.K.Paco g. 1, Vilnius. Tel. +370 5 215 4562. Tinklalapis: https://www.sakwa.lt.
Sekmadieniais nuo 10:00 iki 22:00, nuo pirmadienio iki šeštadienio nuo 10:00 iki 23:00.
