Su dideliu džiaugsmu pasakoju, kad paskutinė šių metų publikacija man labai pasisekė, nes pasisekė ir pats vizitas į restoraną. Gerus tekstus rašyti smagiau, negu kritinius. Girti geriau, negu peikti. Apkabinti ir šypsotis man geriau, negu suvartinėti ir plėšyti staugiančios publikos malonumui.
Restoranas Pušynė yra Vilniaus šiaurės rytuose, pravažiavus Antakalnį. Nemenčinės plente, na, pakeliui į Turniškes. Jūs žinote kelią į Turniškes, Valakampius ir kitas vietas, kur gyvena geriausi Vilniaus ir Lietuvos žmonės. Juokauju. Aš esu beveik geriausias Lietuvos žmogus, ir gyvenu Naujamiestyje, o taip pat Italijoje ir kitur. Gali gyventi kur tik nori, kad tik geras mintis galvotum.
Kitoje plento pusėje – Baltijos Amerikos klinika, kuriai jaučiu pačius geriausius jausmus: 1994 metais, tai yra, prieš trisdešimt metų, ten tikrino mano sveikatą, proto galias ir klausą BBC užsakymu, prieš išvykstant dirbti į Britaniją. Nedaug kur kitur galėjo išrašyti pažymą anglų kalba tais laikais.
Restoranas irgi yra su gera istorija. Kai daugelis vietų iš Vilniaus vasarą keliasi prie jūros, kad ten neštų miesto civilizaciją, šis restoranas atvyko į Vilnių iš Nidos, kur gyvavo prie trečiojo įvažiavimo, o dabar pasiėmė patalpas šiame nuostabiame sostinės pušyne ir pasidarė čia paprastą pajūrio restoraną ne pajūrio mieste, su mediniais stalais ir dviem židiniais ir paprastu meniu, ir aš esu nusvaigęs nuo to, kaip čia gera ir kokie puikūs žmonės. Pradedant nuo reto grožio administratorės, kuri atrodė lyg aktorė, dirbanti madingoje Los Andželo maitinimo įstaigoje (visi jauni Holivudo aktoriai, kol nepasidaro labai garsūs, turi kažkiek padirbėti aptarnavimo sferoje), iki mūsų padavėjo, iki visų kitų žmonių, kurie ten buvo. Ten net lankytojai gražūs ir civilizuoti ir atrodo kaip ta geresnė Lietuva, apie kurią mes svajojome 1990 metais: Nidos vaibas, suprantate. Neįmanoma to neįvertinti.
Atėjau su draugų pora, kuriuos pažįstu gal dvidešimt penkerius metus, kažkada kartu gyvenome Anglijoje, dabar jie kitur, prancūziškame pasaulyje, ir su jais nuostabu bandyti restoranus, nes jie labai ilgai gyvena ne Lietuvoje ir išmano apie maistą ir apie gėrimus.
Meniu paprastas, bet su labai kokybiškomis sudėtinėmis dalimis. Labai, labai kokybiškomis. Nieko atsitiktinio, jokio užpildo, jokių ten jums kalorijų bombų. Viskas civilizuota, nelietuviška, šviesu ir gera. Sakau, geresnis pasaulis.
Pavyzdžiui, silkė buvo tokia, kad net mano draugas, nevalgantis silkės daugiau nei kartą per metus, ragavo ir sakė: gerai. Ji švelni, lyg būtų sūdyta kur nors dieviškame kooperatyve angelų rankomis. Ir šalia bulvių skiltelės tokios, kokios jos turi būti visur pasaulyje. Ir tai, kas atrodo kaip coucous, yra obuoliai, susmulkinti iki grūdų dydžio, bet ne tarkuoti, o būtent tobulai smulkinti.
Ir elnienos carpaccio (čia mes vis dar prie užkandžių) yra popieriaus plonumo ir delikatus, kaip mano humoras. Ir dar toks patiekalas, kuris yra tapęs pajūrio klasika: jaučių žandų spurgytės, tokios sproginėjančios skonio bombelės, arba, kaip sako pas mus Kaune, bombikės. Taip, tai paprasta, bet, o Dieve, kaip tai yra gerai.
Jie patarė kiaulienos šašlyką ir vištienos šašlyką (sultingi, tiksliai iškepti), ir aš pasinaudojau patarimu, ir dar užsisakėme bulvių košės (beveik tokia, kaip Prancūzijos meistrų paruošta tuose restoranuose, kur ji kainuoja 70 EUR), ir kopūstų salotų ir daržovių, ir viskas taip su meile padaryta, taip neprimityviai, kompetentingai, ir viskas limpa prie atmosferos, prie tų židinių, prie pušų už lango. Prisiminiau naujųjų šventimą prieš penkeris metus su draugais prie Tahoe ežero, Kalifornijoje, kur mes irgi buvome snieguose tarp pušų, šunys dūko pusnyse, ir viskas buvo tiesiog taip, kaip turi būti gyvenime. Suprantate, kai patiri tokius dalykus, paskui taip nori gyventi visada.
Išgirdęs, kad jie turi mano mėgstamiausio gyvenime pyrago Medutis, net desertų užsisakėme – ir to medučio, ir varškės spurgyčių, ir tai užbaigė tobulus, laimingus pietus, kurie mus apkabino, paguodė ir pralinksmino. Kaip ir tada, Kalifornijoje, aš jaučiausi, kad dabar visada noriu taip gyventi.
Trijų žmonių pietūs kainavo kuklią 130,50 sumą, ir dar 20 EUR palikome arbatpinigių.
Penkios žąsys iš penkių, nes šešių mano sistemoje nėra. Tegu jūsų visų metai būna tokie, kaip šis restoranas.
Pušynė, Nemenčinės plentas 37, Vilnius. Tel. +370 687 00909. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/profile.php?id=61553576673773.
Sekmadieniais nuo 13:00 iki 22:00. Pirmadieniais nuo 17:00 iki 23:00. Nuo antradienio iki šeštadienio nuo 13:00 iki 23:00.
