Nežinau, kas tą žemėlapį sudarė, bet man pasirodė juokingas, todėl įkėliau savo puslapiuose internete, ir oi, vaikyti, kas ten dėjosi. Pasileido įžeistų nabagų klyksmai ir prakeiksmai, kaip būna visą laiką, kai kokie nors užsieniečiai pasako apie mus tai, ką mes ir patys apie save galvojame. Panašiai būna Indijoje: jie patys žino, kad šalis neefektyvi ir korumpuota, visur šiukšlės ir nešvara, bet gink Dieve, jei taip pasako koks nors užsienietis, tada net laikraščiuose rašo įniršusius straipsnius, neigdami tai, ko paneigti neįmanoma.
Buvo tokie laikai (daugiau nei prieš dešimtmetį), kai užsieniečiai lietuvius pavadindavo picų šalimi, o lietuviai įsižeisdavo, nors žinojo, kad mūsų picų tradicija daugiausiai remiasi prastomis, paskubom kildintos tešlos picomis, ant kurių prikrauta šlapdešrės ar papjaustytų sasyskų, privaryta pigaus faršo ir užvaryta majonezinio padažo, kuris lietuviams tinka į visus nacionalinius patiekalus: ir prie picos, ir į kebabą, ir mišrainei, o dar juo galima gydyti išsausėjusius plaukus.
Tokios picos, kaip tikra neapolietiška iš Užupio picerijos („Užkalnis pripažino: turistai gali išmanyti maistą geriau už mane“), buvo išimtis.
Paskui reikalai pradėjo taisytis. Pavyzdžiui, nedidelė entuziasto šefo Andriuškevičiaus picerija Pizza di Ascari („Užkalnio gimtadienis: kritikuoja maistą, skirsto žmones į gerus ir blogus“) tapo aukso standartu sostinėje, o gera neapolietiška Pizza Verde jau yra net ir Utenoje, kuri yra mielas miestelis, bet labiausiai aš ją pažinojau pagal puikią biblioteką ir alaus daryklą (kas kam rūpi).
Buvau susitikęs su dukra Milda Maria (ją žinote iš mano kitų restoranų apsilankymų), netyčia sutikom jos draugą Kostą ir šis, būdamas užupiečiu, patarė Pronto Pizza įstaigą. Vietinis sako, vietinis žino – ne visada, bet šiuo atveju tiesiai į tašką.
Picerija mažutė, vos keli staliukai, bet gera krosnis (jei nežinojote, visiškai nebūtina malkomis kūrenama krosnis, žinoma, ji atrodo įspūdingiau, nei elektrinė, bet kokybiškai kepti galima ir elektrinėje). Picų meniu labiau standartinis, negu išsidirbinėjantis, kas man žiauriai patinka (kai pamatau kur nors meniu Studentų, Kunigaikščių, Bajorų, Žemaičių ir Proktologų picas, iškart man viskas atrodo įtartina).
Dukra man išrinko picą Piccante (10,50 EUR), gana aštrią, su kumpiu ir saliamiu, ir man ji paliko itin ger1 įspūdį, ypač atsakingai ir ne tingiai iškildinta tešla. Picos ne neapolietiškos ir ne romietiškos, jos net neturi pavadinimo – giduose Italijoje toks padas tiesiog vadinamas itališkuoju, ta prasme, kad jis storesnis už Neapolio ir Romos stilių, bet tikrai ne toks bulkos gabalas, kaip amerikietiškos.
Pica su tunu (Tonnara, 10,50 EUR), kurią valgė dukra, man patiko dar labiau – tunas, svogūnai, alyvuogės sudarė labai jaukų, švelnų ir kartu sotų pojūtį. Apskritai, viskas buvo labai greita, profesionalu ir niekuo nepriminė lietuviškos tinklinės picos tradicijos. Apskritai, Lietuvoje gyventi darosi vis geriau, tik dar labai daug piktų ir nervingų lietuvių, bet ir jie greitai taps mažuma, ir tada būsime tikrai Vakarai.
Sumokėjau 32,50 EUR ir palikau 4,50 EUR arbatpinigių.
Penkios žąsys iš penkių, eikite, ir skubiai, o jei nerasite vietos, imkite išsinešimui. Iš tokių picų susidaro itališka laimė, kurios kuo daugiau noriu Lietuvai.
Pronto Pizza, Užupio 13, Vilnius. Tel. +370 611 5114. www.prontopizza.lt
Kasdien nuo 11:30 iki 22:30.
