Rašau apie restoraną, kurio savininką pažįstu jau seniai, nes kažkada aprašiau jo picas, kai jis dar restorano neturėjo. Pizza di Ascari tada buvo tik vagonėlis, paskui - picų kepykla, kur net dorai atsisėsti nebuvo kur, ir žmonės imdavo picas išsinešimui.
Savininkas, vardu Audrius Andriuškevičius, piceriją pavadino pagal garsų XX amžiaus italų lenktyniniką Alberto Ascari. Andriuškevičius man pasakojo, kad, pasirodžius pirmajai mano apžvalgai, jį įtarinėjo mokėjus man pinigus, o galbūt papirkus mane maistu. Nieko baisaus: daugelis juk mano, kad apžvalgos perkamos. Žinote, kodėl? Jų pačių gyvenime viskas perkama ir parduodama. Ir šiaip žmogui yra būdinga paprastus dalykus aiškinti kyšių, aferų ir sąmokslo teorijomis - tai liudija kai kurių asmenų supuvusią sielą. Jie patys, jei taptų apžvalgininkais, kritikais ar ekspertais imtų kyšius už apžvalgas.
Šiandien Pizza di Ascari yra normalaus dydžio restoranas, vakare kviečiantis draugiška langų šviesa tamsioje ir pilkoje Švitrigailos gatvėje.
Atėjome picerijos vertinti kartu su mano kolega Rokiškiu Rabinovičium (Ričardu Savukynu), kuris yra mėgėjas pavalgyti. Ketinau užsakyti dvi picas, bet kur tau. Jis norėjo keturias, ir dar su priedais. Žinoma, tiek suvalgyti negalėjome, todėl kas liko, jis išsinešė ir šlamštė kažkur pats sau, greičiausiai naktipiečiams.
Visos picos, kaip įprasta Italijoje, yra vieno dydžio. Žinoma, nieko blogo su amerikietiška tradicija gaminti visokias gigantiškas šeimynines picas, tačiau turint vieną dydį, lengviau dirbti su tešla.
Vienas dalykas, kurį čia daro, kaip geriausiose Italijos picerijose, yra ilgas (48 valandų) tešlos kildinimas. Mielės turi atlikti savo darbą, joms reikia laiko. Lietuvoje labai mažai kas kildina net minimumą (24 valandas), nes ką čia vargsi.
Retai kas Lietuvoje naudoja teisingus picos miltus, nes lietuviai mano, kad miltai yra miltai, ką čia gilintis, imk pigiausius ir viskas gerai. Dėl tos pačios priežasties mūsų šalyje parduoda angliško prekės ženklo arbatą, gamintą Lenkijoje, kur pakeliuose yra arbatos spalvos pjuvenos: mūsų žmonėms viskas tinka. Sušiai iš pigiausių ryžių, sūrio gaminys vietoje sūrio ir palmių aliejus sausainiuose - vartotojas etikečių neskaito, jam reikia tik kuo mažesnės kainos. Paskui įsižeidinėja, kad didieji tarptautiniai prekių ženklai čia parduoda savo gaminių pigiausias versijas. Kurgi ne, juk jas puikiai perka. Ką perka tie rytų europiečiai, tą jiems ir veža.
Jau supratote, kad picos padas Pizza di Ascari yra labai teisingas. Kaip su užpildu? Čia mišinys iš tradicijos ir inovacijos. Svarbiausia, kad čia nėra tų nesąmonių - studentų piza, kunigaikščių pica, bajorų, dar kokių nors piratų. Studentų pica dažnai kitur būna su smulkintomis pieniškomis dešrelėmis arba šlapdešrės gabaliukais. Žinoma, gal kam nors ir patinka. Nesu linkęs teisti ir smerkti.
Geriausia, ką galite padaryti šioje picerijoje - klauskite, ką jie pasiūlys. Pavyzdžiui, viena iš picų, kurias užsisakėme, buvo su figų džemu ir pelėsiniu gorgoncolos sūriu (dar būna su kriaušėmis ir medumi, kuris atrodo lankytojams, kaip pragaro prasimanymas, tokia egzotika, kad baisiau nebūna, o iš tiesų - labai ją patariu; tai normalus itališkas receptas, “miele e pere”).
Mano mėgstamiausioji yra carbonara, balta pica su išplaktu kiaušiniu. Alpstu nuo jos. Pažiūrėkite į nuotraukas, kokia gerulė. Valgyčiau kasdien.
Ričardas Savukynas užsisako savo pagerintą asmeninę picą, kurią nuo šiol vadins rokiškine: dvigubai sūrio, dvigubai ndujos (aštrios Kalabrijos dešros), dvigubai ananasų. Kas nepakenčia ananasų ant picos, neskaitykite šios pastraipos. Negailestingas faktas yra toks, kad ananasai labai tinka.
Dar viena mūsų pasirinkta pica yra su baravykais. “Kvepia lietuvišku rudeniu”, sako Rabinovičius. Jo širdyje yra labai daug poezijos, nepaisant to, kad šis aršus autorius ir verslo konsultantas bei optimizatorius dažnai galvoja skaičiais ir faktais. Žinote garsius kursus: “Verslas nuo nulio”, “Milijonieriaus paslaptys”, “Sėkmės formulė žaliems”? Tai čia ne jo kursai, jis tokiomis nesąmonėmis neužsiima.
Ką čia dar rašysiu? Viską jau pasakiau. Picos ant teisingo pado, iškeptos per pusantros minutės (karšta krosnis, nuo 400 iki 500 laipsnių), ir puikiai balansuoti, išmanūs priedai ant viršaus. Viskas atrodo paprasta. Tačiau tai - viena geriausių picerijų Lietuvoje.
Už keturias picas su visais papildomais priedais sumokėjau 54,80 EUR, ir dar penkis eurus arbatpinigių.
Penkios žąsys iš penkių. Vilniaus Naujamiestis yra labai laimingas, kad turi tokį restoraną, tokias picas ir tokius žmones, kaip šis picų meistras.
Pizza di Ascari, Švitrigailos g. 16, Vilnius. Tel. +370 610 23334. Tinklalapis:
https://www.pizzadiascari.lt
Nuo antradienio iki sekmadienio - nuo 11:00 iki 21:00.
