Kai, pavyzdžiui, per karantiną daug mėnesių gyvenau ten, visi apie tai žinojo. Jokio privatumo. O dabar, ruošdamasis išvykti žiemoti į savo trečiąją Tėvynę Italiją, turėjau pažiūrėti, kaip žiemai paruošta ta auksinė Lietuvoje vieta, kurioje leisdavau laiką jau tuomet, kai ten buvo tik nomenklatūrai skirtas kurortas, ir, kad atvyktum, reikėjo antspaudo su kūju ir pjautuvu.
Ech, vaikystė, privilegijos, prisimenu ir gera darosi.
Suprantu, kad jums įdomiausios istorijos apie tai, kaip Nidoje už mane mokėjo Inga Valinskienė (Užkalnis valgė Nidoje taip brangiai, kad sumokėti teko Ingai Valinskienei), arba tokios, kur rašau apie tai, kaip kurortas, kuris man skirtas nuo vaikystės, atgaivino puikius prisiminimus apie tai, kad esu iš geresnių žmonių tarpo: "Myliu Nidą, nes ten valgo mano žmonės”
Bet šiandien apie restoraną viešbutyje SPA Nida, kuriame gyvenau prieš kokius trisdešimt metų, kaip buvau labai jaunas, ir kai ten buvo kažin kokios įmonės žinybiniai poilsio namai.
Viešbutis yra švyturio laiptų apačioje (virš gaisrinės, jei jums tai kažką sako). Vasarą ten sėdi terasoje prabangūs žmonės (tokie, kaip aš), kai kurie su vaikučiais, ir džiugina akį, nes gerai, kad kurortas atsirenka taisyklingą populiaciją. Priminsiu, kad Neringa seniai turėtų pabranginti atvykimą iki 300 eurų už automobilį, kad būtų erdviau mums ir mažiau šmirinėjančios prastuomenės. Bet žiemą šios problemos nėra.
Restoranas “22 mylios” (jeigu ką, pavadinimas yra pagal švyturio žibinto spindulio ilgį; jis šviečia dvidešimt dvi mylias į tolį) yra ten, kur kažkada buvo poilsio namų bendrosios patalpos, ir tai yra apgaulingiausias ir labiausiau netikęs interjeras pasaulyje. Nuotraukos neperduoda to šaltumo ir nejaukumo pojūčio, kuris, lyg su sniego kastuvu per pakaušį, perbraukia per širdį. Nenoriu nieko blogo pasakyti, tačiau pasakysiu: kas kūrė tą interjerą, turėtų būti nubaustas ir išsiųstas ilgam laikotarpiui į Baltarusiją, kad suprastų, ką padarė. Kažkoks mišinys iš beskonio euroremonto iš 1992-ųjų ir vienos žvaigždutės viešbučio prie biudžetinio oro uosto buvusioje Jugoslavijoje.
Ir mes ten sėdėjome ir galvojome, jei toks interjeras, Dieve mano, kaip čia bus bloga valgyti, geriau jau būtume ėję į “Kuršį” (buvome ir ten, sekite spaudą, ten irgi buvome nustebinti), arba nors ir į “Maximą”, nusipirkti šlapdešrės ir batono. Ir kaip klydome.
Restoranas pasirodė turintis virtuvę, kuri būtų puiki ir Vilniuje, ir dar didesniame gastronominiame centre. Kiekvienas patiekalas, pradedant nuo pačių keptos duonos su sviestu, gardintu jūros dumbliais (labai stiprus ir išraiškingas skonis, ir tinka prie jūrinės temos, kadangi Nida, kaip dainavo “Hiperbolė”, yra tarp dviejų vandenų), nuo sevičės, balansuotos, su labai gaiviais ir preciziškai, delikačiai suraikytais svogūnais (ne kokiu tetos Stefanijos stiliumi, kuri čėčkavoja cibulius, daugiau, teta, nesiūlykit tos savo silkės), ir su mažais avokado rutuliukais - tiesa, galėtų būti dviem laipsniais šaltesnė, bet čia jau kabinėjamės, iki puikaus, fantastiško tuno tatakio, buvo atradimai ir džiaugsmas. Kur jie randa tokio gero tuno Nidoje? Ir kas šefą išmokė taip puikiai gaminti tatakį - kur terminis žuvies apdorojimas turi būti tik plonyte plutele, o viduje viskas žalia, ir čia buvo chirurgiškai tikslu, iki milimetro dalies? Šiam restoranui gręsia Michelin įvertinimas, kai tik Lietuvos valdžia pakratys pinigines ir sumokės mokestį garsiajam Prancūzijos gidui.
Aš to tatakio galėčiau užsisakyti antrą ir trečią porciją, visa problema, kad esu nevalgus ir atletiškas, kaip ąžuoliukas.
Krevetės buvo maloniai aitrios ir pačios geriausios įmanomos kokybės. Ir vėl. Nidoje? Tokia kokybė? Matyt, kai moki, netrunki. Aplodismentai ir padėka.
Pagrindiniams patiekalams užsisakėme oto (ši puiki žuvis pasirodė gal per milimetrą sausoka, gal ir būtų norėjęsi kažkokio išraiškingo padažo, tačiau neleiskite, kad jums neigiamai nuteiktų šie žodžiai - patiekalas puikus), ir starkio, kuris buvo lyg iš vadovėlio, su tobulomis bulguro kruopomis (šio persiško garnyro, taipgi mėgiamo ir Turkijoje, niekur neteko valgyti geriau paruošto, negu šiame restorane, ir aš nejuokauju - struktūra, tvirtumas, gardumas, kaip perlai) ir gaiviu padažu - starkis, su traškia odele, galėtų laimėtų kokius tik nori konkursus. Praėjo tie laikai, kai visokios pastogės ir pašiūrės Nidoje prie marių gadindavo žuvį, sliūkšteldamos sūrio padažo. Dabar Nida, net ir žiemą, tviska kaip tas mano iš vaikystės brangus Nidos švyturys.
Už fantastinę vakarienę sumokėjome 112 eurų ir arbatpinigius - tai buvo nereali patirtis. Nieko kito, tik penkios žąsys iš penkių, ir skubėsiu vėl ten grįžti. Skubėkite ir jūs dabar, kol aš visko nesuvalgiau.
22 mylios, Taikos g. 18, Nida. Tel. +370 670 12355. Facebook puslapis:
Darbo laiką teiraukitės telefonu, gali keistis, ypač ne sezono metu.
