Turiu galvoje ne tik koldūnus, kečupą, žurnalą, laidas, knygas, filmus: pagrindinę misiją, būti generaliniu valgymo sekretoriumi ir šefu-inspektoriumi tebenešu ant stiprių pečių. Grįžęs iš ilgalaikio gyvenimo Italijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje ir ragaudamas maistą tautos labui ir skaitytojų gerovei, pastaruoju metu pasidariau pastebimai švelnesnis.
Mažiau kritikuoju, mažiau sudirbinėju, mažiau tyčiojuosi ir šaipausi, nes gerus dalykus man kalbėti ir galvoti labiau patinka. Pradedu galvoti apie tai, kokiu vardu ir kokiais pasiekimais įeisiu į istoriją, kaip mane prisimins po penkių šimtų metų, kokiu žodžiu minės mane, kai po tūkstančio metų užsisakinės „Kunigaikščių“ picą ir Raganų plaktinį kur nors mūsų planetoje.
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad aš nebepastebiu tokių dalykų, kurie nusipelno bausmės. Dirbdamas maisto inspektoriaus ir inkvizitoriaus darbą Klaipėdoje, radau dvi anksčiau nematytas meksikietiškos virtuvės vietas.
Meksikai Lietuvoje šiaipjau neblogai sekasi: pavyzdžiui, dvi palyginti naujos vietos Vilniuje, apie kurias rašiau palyginti neseniai, nedaro gėdos – ir El Gato Negro, ir La Capital, ir prisideda prie jau įprasta tapusios Casa Peligrosa. Kaune yra nuostabioji Agave, kurią tiek giriu, kad mane žmonės įtaria korupcija. Bet Klaipėda jokių meksikietiškų požymių anksčiau nerodė, neturėjo jokio sombrero, ir man buvo įdomu, kad uostamiestyje yra dvi vietos, abi rekomenduotos skaitytojų (nors, kaip pamatysime kažkada, ne visos rekomendacijos vertos medalio, kai kurios gali būti vertos ir bausmės).
Pirmoji vieta yra tokia baisi, tokia beskonė, kad išties nusipelno, kad langus ir duris ten užkaltų ir ateitų visų konfesijų kunigai šėtono išvarinėti. Ten sudėta viskas, kas negerai lietuviškame užsienietiško maisto pateikime – ten neišmanymas buvo toks, kad kartais atrodė, jog atvykau į gimtąjį Kauną ir nuėjau į vieną iš beviltiškų kaunietiškų-itališkų restoranų, galinčių patenkinti išrankiausią skonį (tiksliau, skonį lietuvės Sandritos iš Grabučiškių, kuri paelijos košę užsigėrinėja sangrijos kompotu, užsikanda sušiais su šprotais ir yra labai drąsi tarptautinių patirčių gurmanė).
Apie tą pirmąją vietą papasakosiu kitą kartą.
Šiandien – apie brančą, vėlyvuosius pusryčius, Tiltų gatvėje, kur man taip patiko, kur viskas buvo taip tiksliai padaryta, nuo atmosferos iki nealkoholinio mičelados kokteilio, nuo piešinių ant sienų iki kiekvieno maisto taškelio lėkštėje, kad sėdėjau ir stebėjausi, ir norėjau, kad tokiems restoranams sektųsi kuo labiau.
Restoranas vadinasi Loca‘les, kas tikriausiai yra žodžių žaismas tarp „vietinių“ (locales) ir „pamišėlių“ (atsimenate, Ricky Martin dainavo apie „La Vida Loca“, pamišusį gyvenimą), ir sienos išpieštos primityvistiniais (bet ne primityviais) paveikslais, primenančius Diego Rivera, didį Meksikos XX amžiaus pirmosios pusės menininką, ir o Dieve, kiek viduje erdvės, kaip dosniai ir protingai išspręstas interjeras – tikra atgaiva po tų taupių kišenių, kuriose nebūna kur pasisukti. Ir muzika teisinga.
Kai atėjome mes, buvo tik labai trumpas vėlyvųjų pusryčių meniu. Čia tik savaitgaliais taip. Tačiau, manau, jei yra tokia kompetencija savaitgaliais, tai pagrindinis meniu neturi priežasčių daryti mažesnį įspūdį.
Ant stalo – rinktiniai padažai (kas supranta): Kut-Balam habanero super-aitriųjų pipirų padažas ir Tapatio, kalifornietiškas meksikiečių padažas, gražu pažiūrėti, kai Lietuvoje renkami taisyklingi dalykai.
Toliau – genialiai paruošta nealkoholinė Michelada (pacituosiu, ką rašė lietuviškasis gastronomijos klasikas Andrius Užkalnis apie šį geriausią pasaulyje kokteilį: „Michelada paprastai yra mišinys iš alaus, pomidorų sulčių, prieskonių, neišskiriant nė mano mėgstamo skonio stipriklio MSG (natrio monoglutamato) ir sūraus geldelių nuoviro. “Clamato” - žodis iš angliško “clam” (geldelė) ir “tomato” (tomatas, kurį kai kas vadina pomidoru)”.
Ir kepti kiaušiniai su kukurūzų tortilijomis, fetos sūriu ir pomidorais buvo reto švelnumo, ir be lukšto kepti kiaušiniai su jogurtu ir čili aliejumi buvo lyg paimti Santa Monikoje arba Beverly Hillse nuo madingos pusrytinės stalo, o desertiniai blyneliai, žaviai nesaldūs, traškūs iš išorės ir švelnūs, kaip bučinys, viduje, su medaus salsa ir rabarbarų džemu – ar aš Klaipėdoje, ar aš grįžau į savo svajonių Kaliforniją, sakykite man? O kas čia? Tikras ir autentiškas tamarindo limonadas. Aišku, labai saldus. Bet taip ir priklauso Meksikoje.
Ko dar norėčiau? Meksikietiškos kolos ir meksikietiško stiliaus kavos su cinamonu, ir tada būčiau laimingas dvigubai.
Už nuostabius vėlyvuosius pusryčius dviems sumokėjau simbolinę sumą 31,50 EUR ir dar arbatpinigius – primeskit, Klaipėdoje galima fantastiškai papusryčiauti už dvidešimt eurų žmogui, ir dar liks grąžos. Šis miestas nenustoja stebinti, o Loca‘les man yra Klaipėdos geriausių restoranų trejetuke. Penkios žąsys iš penkių.
Loca‘les, Tiltų g. 13, Klaipėda. Tel. +370 683 16343.Facebook puslapis: https://www.facebook.com/locales.klaipeda/
Ketvirtadieniais nuo 17:00 iki 22:30. Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 17:00 iki 01:00. Nuo 11:00 iki 16:00.
