Restoranas yra Italijoje (taip, dabar esu Ligūrijoje, ir pakeliui į namus, neklauskit, kodėl aš taip ilgai buvau išvažiavęs), ir jame yra viskas, ko aš noriu iš restorano (mokykitės ir auklėkitės, Lietuvos valgyklos, kad žinotumėt, kaip ir kas yra mano gyvenime, kad galėtumėt įtikti, nes gi jau grįšiu į Lietuvą, ir ateisiu gyvųjų ir mirusiųjų teisti).
Restoranas mažame Ligūrijos miestelyje, prie jūros, ir nieko daugiau neturi, tik vienos šakutės įvertinimą Gambero Rosso, didžiausiame Italijos gastronomijos gide. Tačiau mano žinutė yra štai kokia: net ir labai paprastas (be ambicijų) italų restoranas nuneša su visa galva ir kojomis beveik visas Lietuvos gastronomijos pastangas. Tai, apie ką trumpai papasakosiu, negali būti pasiekta Lietuvoje, su jos baltomis staltiesėmis (čia irgi baltos staltiesės, jeigu ką), su jos vadinamais šefais iš Balbieriškio, prieš tai dirbusiais Airijoje atsitiktinius darbus prie restorano atlikų konteinerio (ir dabar sakančiais “aš dirbau pas Oliverį”, nors dirbai tu tinkliame Jamie Oliver tvarte, kur paties šefo nė nebuvo apsilankiusio, o tu plovei indus, taip, aš apie tave kalbu, tu apsimetėli vištienos nugraužų vargeta, kuris pasakoja, kaip jis pas Oliverį dirbo, jei skaitai, tai žinai, apie ką aš) ir su jos liustromis ir sietynais.
Nes visų pirma turi būti maistas ir skonis, o Kulautuvos malūnai ir Krekenavos traktieriai nesupranta, kas tai yra “maistas” ir “skonis”: verslininkai, panašūs į Visvaldą Matijošaitį, siurbiantį eurus iš teroristų valstybės Rusijos, tesugeba pastatyti dideles arklides su daug stalų, visokius čarlius ir katpėdėles, ir ten nešioti keptą duoną su majonezu ir sūrio produktu, arba nusipirkti kokį “Šugamūrą”, kur pyragaičiais maitinamos kvailos tuštutės.
Restoranas “Golosamente” (italų kalba tai reiškia “godžiai”) atrodo visiškai paprastas, bet džiugino tiesiog viskuo iš eilės: tuno tartaru su plonai suraikyta cukinija (taip plonai ir taip skaniai pateikta, kad patiko net ir man, žmogui, kuriam cukinija yra nemaloniausia daržovė pasaulyje), ir pasta su triušiena (palaimingi paketėliai su triušienos gabaliukais šone, dar paskabininti apelsinų marmeladu su ilgais, ilgais žievelės gabaliukais), ir geldelės su pasta, kurios buvo pasakiškos savo paprastumu, ir eiliniai desertai, kurie buvo, toli gražu, neeiliniai ir iš visos širdies: man sunku paaiškinti, kaip galima tokius gerus dalykus padaryti taip paprastai ir be pretenzijų, bet čia, tikriausiai, ir yra skirtumas tarp genetiškai edukuotos ir galinčios tuščioje vietoje daryti stebuklus Italijos (kur Ligūrija net nėra kulinarinis radinys, tai labiau atostogų ir švelnaus alyvuogių aliejaus kraštas) ir mano tėvybės Lietuvos, kuri, kad ir ką darytų, jai vis gaunasi balta mišrainė ir tortas “Napalijonas”.
Keturios žąsys iš penkių. Išleidome lygiai šimtą eurų ir dar arbatpinigius. Tegyvuoja Italija.
Golosamente, via XX settembre, 34, 18013 Diano Marina, Italija. Tinklalapis: https://ristorantegolosamente.it/
Kasdien nuo 09:00 iki 17:00.
