Ir čia ne tik todėl, kad Portugalija yra draugiškiausia šalis Ukrainai (po Lenkijos ir Baltijos šalių) pagal visuomenės nuomonių apklausas: net Kaškaišo kurorte, kur išbandėme totaliai neįtikėtiną ir nepretenzingą restoraną, apie kurį rašau šiandien, Ukrainos vėliavos virš prieplaukos, virš savivaldybės ir virš muziejų. Lisabonos vitrinose – Zelenskio portretai. Pirmas dalykas, kurį pamatai, atvykęs į šalį iš Ispanijos, didžiulis skydas prie kelio ukrainiečių kalba: Portugalija sveikina jus, jūs visi laukiami.
Portugalijos gastronomija irgi yra verta ne mėnesio apsilankymo, kaip mūsiškis: pusei metų užtektų darbo. Beje, Vilniuje yra vienintelis portugalų restoranas Gallo do Porto (apie kurį rašiau tolimais 2015 metais, bet, kiek žinau, ten tebėra gerai: „Užkalniui restoranas pasiūlė eiti pailsėti“).
Vienas garsiausių Portugalijos šefų, toks jų Čeprackas, yra vardu José Avillez (instagrame @joseavillez), turintis daug restoranų ir įgyvendinantis puikią maisto idėją: portugališkumas kaip viena iš patiekalo spalvų, ne kaip kaimiško paveldo muziejinis transportavimas į dabartį.
Kadangi Portugalija, kaip didžiulė kolonijinė ir labai tarptautinė šalis, yra daugiau nei lopinėlis Iberijos pusiasalyje, ir jos įtaka (ir įtaka jai) tęsiasi nuo Japonijos, Kinijos pakrantės ir pietų Indijos iki Brazilijos ir Mozambiko, tai šiame labai šviesiame ir lakoniškame restorane kurortiniame mieste (dar tas pats pavadinimas yra dviejose lokacijose Lisabonoje ir vienoje – Porto) pasijutau kažkur labai toli.
Man pojūtis atitiko mano trumpą kelionę į pietų Braziliją, tada, kai leidome žiemą Urugvajuje ir kirtome sieną, ir ten yra toks miestukas Santa Vitoria do Palmar, su ilgiausiu pasaulyje nenutrūkstamu paplūdimiu, ir saulėtu ir visiškai nebrazilišku gyvenimu: durų niekas nerakina, jokių grotų, ir niekas neplėšia ir nežudo, kaip Rio arba Sao Paolo.
Brazilija buvo ir neįtikėtinoje sriuboje, braziliškame troškinyje, moqueca (tariama „mokeka“) – kuri buvo tiršta, kupina skonio, švelni ir išbaigta.
Tuno tartaras (12 EUR) buvo jau pačios Portugalijos, jūrų ir žvejų valstybės, nacionalinis ženklas, kaip ir menkės kleckučiai (pastel de bacalhau, 4 EUR) – šių pastarųjų galima ir gatvėje nusipirkti iš kokio nors kiosko, bet ten būna daugiau tešlos ir mažiau menkės, o štai šitie buvo aidas iš Japonijos, iš jų virtų aliejuje aštuonkojo kukulių, takoyaki (蛸焼), kokius aš godžiai valgydavau Osakoje, ir dar japoniškas Kewpie stiliaus majonezas ant viršaus su raudonaisiais ikrais buvo ženklas, kad taip, Užkalni, tu teisingai supratai japoniškas aliuzijas.
Aš alpau ir nuo šukučių, švelniai pamarinuotų ceviche stiliumi, ir dar su japonišku wasabi krienų padažu, ir nuo menkės salotų, kurios vizualiai padarytos taip, kad primintų Cezario salotas, tačiau patiekalas, kuris prisitraukė ir pabučiavo, buvo takai su krevetėmis.
Šis patiekalas mane nukeldino į Los Andželą, ir į mano mėgstamą meksikiečių supermarketą Pasadenoje (Baja Ranch Market, 475 Orange Grove Blvd, Pasadena, CA 91104), kur dar ir savo tortilijas kepa, ir aš vos neapsiverkiau nuo tobulų prisiminimų, ir dabar, kai rašau, man tvenkiasi ašaros – nedažnai kas nors sugeba pravirkdyti Užkalnį.
113,40 EUR, įskaitant jau pridėtus penkių procentų arbatpinigius, prie kurių aš pridėjau antra tiek nuo savęs. Norėjau pasakyti apie automatiškai priskaičiuojamus („siūlomus“) arbatpinigius, kuriuos gali nubraukti, jei jums nepatiko, bet, žinoma, vargu ar daug kas prašys tai daryti. Tai, mano galva, būtų puikus būdas pratinti mūsų tamsius runkelius, kurie nemėgsta mokėti arbatpinigių ir dar sugalvoja visokių atsikalbinėjimų, liautis šitaip elgtis. Šūkis būtų: nemėgsti arbatpinigių – nemėgstam tavęs.
Aš kažkada išmokiau Lietuvą nebekarpyti servetėlių trikampiukais, o dabar aš ją išmokysiu, tegu ją velniai, mokėti arbatpinigius, mokėti po daug, mokėti amerikietiškai. Pradėsime nuo penkių procentų, kuriuos privalomai priskaičiuosime, paskui bus septyni, dešimt ir galiausiai penkiolika, o tada tą mokestį padarysime privalomą įstatymo numatyta tvarka.
Norėjote vandens iš čiaupo nemokamai, ir dar su Seimo įbrukta įstatymo pataisa? Nepraeis tokie dalykai. Bus privalomi Užkalnio arbatpinigiai, ir galėsite man dėkoti už juos, o aš būsiu populiariausias žmogus restoranų pasaulyje. Palaukite, aš jau esu populiariausias žmogus restoranų pasaulyje. Taip kad man niekas nepasikeis, o restoranai gaus daugiau pajamų.
Kalbant apie šiandien aprašytą restoraną, tai čia bus penkios žąsys iš penkių. Eisiu į kitus José Avillez restoranus, nes meistras yra neeilinis. Nepraeikite pro šalį, kai būsite Portugalijoje.
Cantinho do Avillez, Rua de Palmeira 6, Cascais, Portugalija. Tel. +351 211 389 666. Tinklalapis: https://www.cantinhodoavillez
Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo vidurdienio iki 15:00 ir nuo 19:00 iki 23:00. Savaitgaliais nuo vidurdienio iki 16:00 ir nuo 19:00 iki 23:00.
