„Kodėl antrą?“
„Nes tu nevykėlis ir net toje olimpiadoje nesugebėtum nieko laimėti.“ Žinoma, šiais laikais už tokių anekdotų pasakojimą galima nuo politiškai korektiškų tetų gauti per snapą – kiek girdėjau, nuo vasario pradžios bus uždraustas žodis „protingas“, kad kvaili nepasijustų diskriminuojami ir nuskriausti, o man nebebus galima rašyti „skanus maistas“, nes nuo šito pasijunta blogai tinklinės šėryklos, kurių maisto taip niekas nepavadina.
Šiandien kalbėsime apie restoranų inspekciją, kuri vyko su nuotykiais ir net trumpam buvo pasirodę, kad baigsis gerai (arba visai neblogai), bet paskui sveikas protas paėmė viršų.
Reikalas vyko Lietuvos sostinėje Vilniuje, kurį aš dažnai aplankau (kaip sakė vienas komikas, „aš kaip pūslelinė infekcija, manęs atsikratai – bet aš visada grįžtu“), tvarkydamas visokius reikalus ir inspektuodamas maitinimo įstaigas, nes ilgalaikis gyvenimas Italijoje jau netrukus pasieks pusmetį.
Šiuo metu vargstame prie Como ežero, ir rašyti iš čia apie du labiausiai nevykusius kinų restoranus sostinėje yra savotiška patirtis. Po terasa teliuškuoja ežeras, tolumoje – kitas krantas ir kalnai, ir galvoje sunku net rasti tokius nemalonius (bet teisingus) vertinimo žodžius, kokių nusipelnys šios vietos, apie kurias rašyti jei ne sunku, tai bent juokinga.
Restoranas, kurį norėjau išbandyti pirmą, vadinosi „Asia tasty“ (skamba nelabai angliškai, bet tiek to – juk kažkada Vilniuje buvo ir keistas pavadinimas „Tokyo China“, ir Baltijos kelią mūsų V. Kapsuko universitete auginti anglistai vertė kaip „Baltic way“), jo adresas – Gedimino pr. 64, Vilnius. Rašau, kad įsimintumėt ir neužeitumėt netyčia. Padariau užsakymą, restoranas smagiai priėmė užsakymą ir nuskaičiavo 39,80 EUR, o paskui atšaukė užsakymą, nes šiuo metu jie to maisto neturi. Jokio „atsiprašau“. Ta prasme, ne kurio nors patiekalo neturėjo, o jokio. Įtariu, restoranas tiesiog nedirbo ir pamiršo atsijungti nuo sistemos, kas gali būti geras ženklas apie tai, kaip jie ruošia ir maistą. „Klausyk, o čia ta sriuba turi virti jau savaitę? Jau susicukravo iki asfalto konsistencijos.“ „Ne, čia aš pamiršau dujas užsukt. Sukaposim į gabaliukus, bus šefo komplimentai.“
Paskui greitai susisiekė Wolt, atsiprašė ir pranešė, kad pinigus grąžins per kažkiek darbo dienų, priklausomai nuo banko. Įspūdžio nedaro, turiu jums pasakyti. Aš norėčiau pinigų atgal taip pat staigiai, kaip jūs juos nutarkavote, ir nepriklausomai nuo banko, arba bent jau kredito į Wolt sąskaitą. Taip nebūna. Čia tik jūs, kliente, mums sumokat staigiai, o mes jums grąžinam savo ritmu. „Jaučiu abejingumą“, kaip dainavo kažkada Viktorija Mauručaitė ir „Vitražas“ (jei jūs nesate garbaus amžiaus, kaip aš, tai tokios grupės nežinosite). Pinigus grąžino gal per dvi ar per tris dienas.
Bet mano tikslas buvo pavalgyti. Ir tada užsisakiau iš restorano, kurio vien pavadinimas kuždėjo, kad ką tu darai, Užkalni? „Kinų rožė.“ Sakyk – rožė. Taip prasidėdavo eilėraštukas mano vaikystėje. Bet tada kinų restoranų Lietuvoje nebuvo apskritai.
Ką užsisakiau, matote čekyje, ir aš nekartosiu, nes viskas buvo praktiškai vienodo skonio. Tai buvo pigaus, postsovietinio, nebrangiai užkraunančio organizmą angliavandenių kalorijomis kinų restorano skonis. Cukrus, krakmolas, skonio stipriklis – ir viskas gruzdinta aliejuje, kas yra privalumas, nes joks blogas dalykas tokiomis sąlygomis neišgyvena. Galima būtų ten išgruzdinti mirusio velnio uodegą, apibarstyti skonio stiprikliais, ir niekas nepajustų skirtumo, klientai sakytų, mmm, trašku.
Kokia yra problema su kinų restoranais Lietuvoje, rašiau ne kartą. Jie atsirado mūsų nepriklausomybės aušroje, per Rusiją ir jos neapremiamus tolius, ne kaip gastronomijos ambasados, o kaip labai kaloringas maistas proletariniams miestų pakraščiams – iš esmės, visa tai, ką mes turime Lietuvoje, yra gruzdintų koldūnų variacijos su lipniu ir labai saldžiu padažu. Kai kur yra paskiri geri patiekalai. Štai buvau valgęs neblogą Pekino antį ir apie ją rašiau portale „Delfi“ – bet tai paskiri atvejai. O daugiau – vištiena vyšnia, traškūs to gabaliukai ir ano gabaliukai, kurie visai netraškūs, ir kokia nors aštri sriuba su plaukiojančiais elementais.
Neaprašinėju atskirų patiekalų. Juokingiausia, kad pats buvau taip pasiilgęs Azijos maisto per kelis mėnesius Italijoje (yra keletas tikrai gerų azijietiškų restoranų Milane, vienas kitas – Romoje, bet tiek žinių), kad man pirmasis atvežto maisto kvapas pasirodė fantastiškas, jau pagalvojau, bus gerai. Tik trumpam taip pagalvojau. Įtariu, man taip pat kvepėtų ir kokios bandelės su dešrelėmis, kurias vaikystės laikais pardavinėjo dabartinėje Vilniaus gatvėje (tuomet – Liudo Giros) prie anuometinio „Vaikų pasaulio“, kaip tada vadinosi pagrindinė okupuotos Lietuvos žaislų parduotuvė.
Užtat beveik be kvapo buvo ryžiai su trupučių kiaušinio. Valgyklos kokybe nepavadinčiau, nes yra daug valgyklų, kurios gamina nepalyginamai geriau. Vienas dalykas, kuris mane nudžiugino, tai kad dalykai nebuvo permirkę, nebuvo suzmekę, atvirkščiai, viskas buvo sausa ir kieta (jokios problemos – nebent gal mėsos norėtųsi minkštesnės, bet ką jau ten). Tačiau šiaip čia yra džiaugsmo trupinių paieškos gilioje liūdesio baloje. „Kinų rožė“ nėra kažkoks išskirtinai blogas restoranas, jis gamina lygiai taip, kaip bendras Lietuvos kiniškos gastronomijos grindjuostės lygis. Aš, kaip profesionalas, vieną kartą per metus galiu tokio maisto paragauti, tačiau žmonėms jį siūlyti valgymo tikslais nenorėčiau. Gyvūnams irgi. Eksperiementas su arbatpinigiais kurjeriui man kainavo 41.70.
Viena žąsis iš penkių. Kodėl viena, o ne nulis? Nes maistą atvežė, ir dar supakuotas buvo atsakingai ir tvarkingai.
Nieko, kitą kartą gal man pasiseks labiau. Gyvenimas ilgas, kaip bambuko lazdelė.
Kinų rožė, Savanorių pr. 1, Vilnius. Tel: +370 (5) 265 2653. Tinklalapis: www.kinupatiekalai.lt
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki 22:30, ketvirtadieniais ir penktadieniais nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:30.
