DELFI skaitytojams aš paprastai rašau apie restoranus Lietuvoje, o apie užsienietiškus pranešu tada, kai jie labai brangūs (kaip šis, kur pravalgėme dviese tūkstantį dolerių ir nebuvo gaila nė cento) arba kitaip itin išskirtiniai. Turiu apžvalgų iš Lietuvos priruošęs keleriems mėnesiams, tačiau dabar tema iš Italijos tokia, kurios niekaip negaliu jos praleisti: garsi itališka pica, išaukštinta apžvalgininkų, lankytojų eilė lauke ir keistos sudėtinės dalys, kurios galbūt šokiruos jus dar labiau, nei lietuviškos picos su šlapia dešra, kečupu ir česnakiniu padažu, o taip pat konservuotais Vietnamo ananasais, kalakutienos faršu iš prekybcentrio bei permanentine 33 proc. nuolaida, kuri traukia negudrių ir patiklių lankytojų akį, kaip BMW vairuotojo akį traukia troleibusų stotelė.
Ne veltui esu iš Lietuvos, kur pica yra nacionalinis patiekalas ir paveldas, kur picas kepa net rusiško maisto restoranai ir kur picos pristatymas į namus tapo paklausiausia profesija, po nekilnojamojo turto brokerio. Apie picas žinau viską. O jei ne viską, tai labai daug: jei jūs taip mėgtumėte šiuos paprastus mielinės tešlos papločius su priedais ant viršaus, keptus itin karštoje krosnyje, kaip juos mėgstu aš, tai ir jūs turbūt labai gerai išmanytumėte šį dievų ir bedievių maistą.
Picerija „400 gradi“ (400 laipsnių, tai labai populiarus picerų pavadinimas pasaulyje – jis reiškia picos krosnies temperatūrą), kurią dabar aplankėme, yra mieste, kuris vadinasi Lecce (Lečė), Italijos pietuose, Apulijoje – jei matėte Apeninų pusiasalį žemėlapyje, jis yra kaip batas, tai Apulijos pietrytinė dalis, Salento, yra šalies kulnas. Tai neapolietiškos picos picerija, ir kilusi iš Neapolio – tačiau ir čia, Apulijoje, ji jaučiasi kaip namie: už durų stovi eilė žmonių, vienintelis šansas patekti ilgai nelaukus (kaip ir į garsiąją Neapolio „Gino Sorbillo“) yra ateiti likus kelioms minutėms iki atidarymo (tai yra mano rekomendacija jums: kaip greitai patenkama į vietas Italijoje ir Amerikoje, kurios nepriima rezervacijų – ateikite kaip tik restorano atidarymo valandą ir minutę).
Tuo pačiu, kadangi esu provokatorius ir bjaurus tipas, turiu pranešti, kad snobelių dievinama senoji Da Michele picerija Neapolyje, prie kurios laukia minios nelabai susigaudančių turistų, persiskaičiusių kvailiausią iš šlamštknygių „Valgyk, melskis, mylėk“ arba pažiūrėjusių pagal tą knygą pastatytą filmą su Julia Roberts, kurios pabodęs atvaizdas kabo toje picerijoje, yra viso labo neblogas restoranas su mažu valgiaraščiu ir puiki turistų gaudyklė. Kol nebuvau toks geras specialistas, koks esu dabar, ir man ten patiko. Paskui supratau, kad klydau. Išvežta į Ameriką, Da Michele pasirodė nepalyginamai geriau, apie ką esu rašęs portale DELFI. Mano nuomonei pritaria ir garsiausias Italijos kulinarinis gidas Gambero Rosso, kuris šiandien aprašomai „400 gradi“ picerijai davė aukščiausią įvertinimą, o štai tai Julijos Roberts valgyklai – tik dvi picos riekes iš trijų.
Picerija „400 gradi“ įrengta didelio biurų pastatato erdvėje – picerija atsidaro tik pusę aštuntos, o po darbo valandų pastatas jau būna ištuštėjęs. Bendras įspūdis – labiau Kalifornijos, negu Italijos: šviečiančios palmės ir sustyguotas, greitas, lyg Michelin žvaigždžių padabintame restorane, aptarnavimas: regis, niekas neskuba, bet viskas vyksta greitai ir užtikrintai.
Lietuviams, kurie reikalauja nemokamo stalo vandens, nes jiems gaila mokėti (mačiau, net kažkoks vargeta Seimo narys siūlė įstatymais reikalauti nemokamo stalo vandens iš Lietuvos restoranų, lyg restoranai būtų kokia labdaros valgykla ar socialinės paramos centras, eik prie fontano ir gerk ten nemokamai), čia nepatiktų: yra ir staltiesės mokestis (pinigus išleidi, dar nepradėjęs nei valgyti, nei gerti, kaip yra beveik visur Italijoje, ir Lietuvoje reikėtų kažką panašaus įvesti), ir mineralinis vanduo kainuoja, nes restoranui reikia iš kažko gyventi. Aš labai pritariu tai minčiai, kad žmogus, atėjęs valgyti, yra restorano rėmėjas: jis eina ieškodamas patirties, o ne pigesnio maisto, todėl ir turėtų elgtis kaip dosnus rėmėjas, o ne nemokamo gero kaulytojas.
Trumpai apie maistą: picos čia tokio gerumo, kad mes kitą dieną atėjome ir vėl. Nedažnai man pasitaiko toks dalykas.
Užkandžiai – mėsos kukuliai (tai jau būtent Apulijos mėgstamas maistas) buvo švelnūs ir tokie, kad juos norėjosi kimšti nesustojant, o arancini (tešla apvilkti ir gruzdinti ryžių rutuliukai, primenantys iš išvaizdos apelsinus), mėgstamas Sicilijos gatvės maistas, buvo turbūt geriausi arancini, kuriuos kada nors esame ragavę. Tobuli ryžiai, nesprangūs, pilni skonio – nors ir nebuvau iki tol jų didis gerbėjas, tik iš akademinio intereso paragaudavau, bet dabar juos puoliau godžiai, kaip mano šuniukai ryte puola savo maisto dubenėlius.
Picų čia daug ir įvairių: nuo pačios paprasčiausios (Margherita) iki egzotinių (Carbonara, kurią ir pasirinkau). Kainos iki dešimties eurų už picą (galite sumokėti ir daugiau, jeigu prisidėsite priedų, kaip aš padariau antrąją dieną), ir itin geras baltųjų picų pasirinkimas (čia tos, ant kurių nėra pomidorų padažo).
Mano pasirinkta Carbonara (su kiaušiniene ir šonine) buvo, ko gero, viena geriausių mano valgytų picų gyvenime. Apskritai, kiaušiniai yra nugalėtojai gastronomijoje (pagerina kiekvieną patiekalą), o čia dar su absoliučiai tobula kvapnia ir sūria šonine. Neturiu net ką pasakyti apie picos padą – tai buvo enciklopedinis teisingos picos pavyzdys – standumas ir tąsumas, apanglėjimo žymės, viskas kaip iš erotinio filmo apie maistą. Taip, tokios picos nuotraukas galima rodyti tik suaugusiems. Tai yra taip gražu, kad net nepadoru.
Mano gyvenimo draugė Fausta, kuri labai mėgsta keturių sūrių picą, čia gavo penkių: „Ode ai Formaggi“ (odė sūriams) – su mocarela fior di latte (ne buivolės mocarela, kuri picai nebaisiai tinka, bet karvės pieno), gorgoncola, rūkyta skamorca, parmezavu (Parmigiano Reggiano) ir kito kietojo brandinto sūrio, Grana Padano, sukeptais traškučiais. Tai buvo sūrių picos motina.
Sumokėjome 50,50 Italijos eurų ir dar pridėjau penkis eurus arbatpinigių, todėl gavosi gražus 55,50 EUR skaičius. Įspūdis buvo toks didelis, kad grįžome kitą dieną, ir laukdami eilėje išsikalbėjome su amerikiečiais, atvykusiais iš mūsų Kalifornijos ir atėjusiais čia valgyti tos elitinės picos. Kalifornija jūsų pasiilgo, Andriau ir Fausta, sakė mums tie žmonės. Teisingi žodžiai.
Antrąją dieną aš užsisakiau Margheritą, kurioje tik pomidorų padažas ir sūris, ir paprašiau pridėti kiaulienos dešros gabaliukų (salsiccia – mano mėgstamiausia dešra pasaulyje, aš Amerikoje ją valgau pusryčiams kasdien, nes tai yra svajonių kompozicija, ypač Sicilijos receptas, su pankolių sėklomis). Valgydamas dūsavau iš laimės. Fausta užsisakė baltosios picos su rozmarinu gardintomis bulvių skiltelėmis ir romietiška porčeta (Porchetta Romana) – tai kumpis su laukiniais pankoliais, rozmarinu ir česnakais, vienas delikatesų. Bet bulvės ant picos! Lietuviai pasakytų: italai taip niekada nedaro. Daro, dar ir kaip – tai nebuvo mūsų pirmoji ragauta pica su bulvėmis.
Taip, tai vienos geriausių picų pasaulyje tolimuose ir gana skurdžiuose Italijos pietuose, fantastiškame barokinime mieste Lecce, kurį vadina pietų Florencija. Jei kada atvažiuotumėt, tebūnie tai pirmasis jūsų sustojimo taškas Lečėje. Penkios žąsys iš penkių.
400 gradi, viale Porta d’Europa 65, 73100 Lecce, Italija. Tel. +39 391 331 8359. Tinklalapis: www.pizzeria400gradi.it
Kasdien nuo 19:30 iki 23:30. Staliukų rezervuoti negalima, nors kai kur internete klaidingai skelbiama, kad galima. Galite tik užsisakyti išsinešimui, bet geriau valgyti vietoje.
