Apžvalga ir tai bus per gera, nes į ją būsiu įdėjęs daugiau darbo, minties ir pagarbos savo auditorijai, negu šis restoranas.
Žinote, kas buvo Lietuva užsieniečiams prieš trisdešimt, arba netgi dvidešimt, o gal kai kada ir prieš dešimt metų? Ohoho. Nebaidytų laukinukų kraštas. Ką numesi, tuo ir džiaugsis. Buvo, pamenu, prieš dešimtmetį toks anglas, kuris sumanė, kad išmokys lietuvius valgyti, paskelbė, kad lietuviai išvis žino tik picas, ir atidarė Užupyje restoraną, kuris buvo maždaug kaip degalinė be benzino arba kaip teatras, kur į sceną pamiršo surinkti aktorius. Ir labai nustebo, kai lietuviai ne itin šiltai priėmė jo tėviškus pasisklaidymus.
Buvo visko. Jeigu užsienietis vyras, tai iškart įdomesnis mergoms. Jei prekybininkas iš užsienio atveža aliejų ir pasako, kad čia „geriausias Italijoje“, tai lietuviai perka, nes užsieniečiai nemeluos. Jei kas įsidarbina užsienio kapitalo įmonėje, tai visa šeima džiaugiasi, nes ten neapgaus ir nenuskriaus.
Buvo „šefai“ iš užsienio, kurie pas save namie net ne šefai buvo, ir vos šakutę nuo šaukšto atskyrė, o Lietuvoje juos kviesdavo į TV šou, vos tik jie trisdešimt žodžių lietuviškai išmokdavo.
Visa tai priminė mano vaikystėje matytą etiketę, kur prie aliejaus ant kainos etiketės buvo tiesiog parašyta „importinis“, nesvarbu, iš ko jis spaustas, iš alyvuogių ar saulėgrąžų ar iš senų taburečių, svarbu, kad atvežtas iš užsienio (sovietiniais laikais tai turėjo tam tikrą prasmę, nes beveik bet kas, kas būdavo atvežama iš užsienio, buvo geriau, negu vietinės gamybos šlamštas).
Tačiau gera naujiena, kad visa tai jau praeityje: žmonės vertina prekę ir paslaugą pagal tai, kokia ji yra, o ne pagal tai, kas ją siūlo.
Todėl kai koks nors užsienietis, neturintis profesijos, nusikabina lietuvę užsienyje ir sugalvoja, kad varys į širdies damos Tėvynę ir ten kuo nors užsiims, jo sekanti mintis būna: „atidarysiu restoraną“, nes o kodėl ne, juk kai buvau pas Sandrą jos gimtajame Skersmyžių miestelyje, ten nebuvo nė vieno restorano, reiškia, yra restoranų stygius, o dar kai išviriau iš „Aibėje“ pirktų šaldytų krevečių ir pataisiau jas su pomidorų padažu ir svogūnais, tai visi aikčiojo, kaip čia tas Sandrutės kavalierius Miguelis moka gaminti, na aišku, pas juos gi geras maistas yra kraujyje, flamenco ten, sangria ir manjana.
Jeigu jūs, gerbiamas skaitytojau, perskaitėte ir pritaikėte sau, nes čia lygiai jūsų giminės istorija, tai nesupykite, nes viskas nuo pradžios iki galo išgalvota. Miguelis arba Felipe yra grynai mano išgalvotas, kaip ir Sandra iš Skersmyžių (tačiau jos leopardiniais dryžiais lakuoti nagai yra tikri).
Kai nuėjome valgyti į naujai atsidariusį restoraną La Pepa, tai visa ši istorija apie Sandrą ir Jose, niekaip nesusijusi su realybe, kažkaip automatiškai iššoko galvoje, kaip velniukas iš tabakierkos. Tai tik mano galvoje kilusi asociacija.
Restoranas gamina ispanišką, baskų, pusryčių ir Viduržemio jūros virtuvę, ką galima suprasti iš kelių meniu (visus juos nufotografavau) – orientuotis labai sunku, nes atrodė, kad jie tiesiog sugalvojo kelis patiekalus, atspausdino meniu, paskui prisiminė dar kelis, atspausdino kitą, tada užrašė kažką ant lentos, ir galiausiai pagalvojo, kad dar ant kitos lentos pusės galima kažką užrašyti. Feisbuke yra skyrius „Meniu“, kuriame neparašyta nieko, ir yra nuoroda į Instagramą, kuri neveikia. Tai maždaug jums pasako viską, ką norite žinoti apie svečių informavimą. Žinau, kad yra kam patinka toks šeimyninis stilius, ir tai yra būdas, kaip Ispanija organizuoja visą savo valstybės administravimą ir būtent taip užtikrina dvidešimt penkių procentų nedarbą šalyje, bet taip nedirba normalūs ir geri Ispanijos restoranai, tarp kurių yra pasaulio šviesulių. Ispanija turi nuostabios kokybės kumpio, aliejaus, tikrai gerų vynų, prie jūros būna geros žuvies ir jūrų gėrybių (jei toliau nuo kurortinių vietų), ir tikrai nėra taip, kad būtų problemų su receptais ir technologijomis – jei tik jais kas nors domėtųsi.
Visa patirtis buvo tokia, lyg pas šeimininkę, kuri pusėtinai kažką sugeba gaminti (turi kelias keptuves) netikėtai užgriuvo svečiai, ji turėjo neblogos kokybės produktų šaldytuve, na ir kažką pamarmaliavo pagal supratimą; ko turėjom – to įdėjom, čia biškutį su fantazija, svarbiausia, kad sočiai.
Pasirinkome jų pietus dviems (po 18 EUR vienam žmogui, tai visai ne nemokamai), kur buvo ant grilio keptos daržovės su sūriu ir alyvuogių aliejumi bei žalumynais, pagrindinis patiekalas buvo aštuonkojis pulpo a la gallega, Galicijos aštuonkojis (Galicija yra Ispanijos regionas pačiuose šiaurės vakaruose, virš Portugalijos), pateikiamas su bulvėmis.
Na, ir ką? Daržoves aš jums tokias pagrilinčiau, arba geresnes, ir tai nėra gera rekomendacija patiekalui. Aš nenoriu eiti į restoraną ir valgyti kažką, ką galiu be vargo pasidaryti pats. Neužsiimu mėgėjų skatinimu užsiimti mėgėjiška veikla. O aštuonkojis buvo joks, tiesiog joks, nors pietų Europos šalyse šis fantastiškas gyvis gali būti patiektas neįtikėtinai, o ir Vilniuje yra lietuvių šefų, kurie jį puikiai valdo – čia buvo mamutės improvizacija, be širdies, be meilės ir be skonio aistros. Jums patiems skanu? Kažkaip abejoju. Tiesiog pateikimas bet ko, bet kaip.
Vienintelis išskirtinis patiekalas buvo desertas, pyragas su citrinos žievele. Išskirtinis tik tuo, kad pamiršo atnešti įrankius. Sėdime, žiūrime į stalą. „Ar jau persivalgėte?“, klausia padavėjas. „Ne, neatnešėte įrankių.“
Žinote, ką? Restoranų verslas nėra hipsterių arba išpaikintų millenialų žaidimas, kai už viską jus tėvai arba mokytojai pagirs. Išmokite rašyti meniu, planuoti, galų gale, gaminti maistą ir atnešti stalo įrankius. Lietuva nėra poligonas mokytis suaugusiųjų gyvenimo. Grįžkite, kai būsite pasiruošę. Su tokiu mėgėjišku restoranu pavėlavote mažiausiai dvidešimt metų.
Dviese sumokėjome keturiasdešimt eurų.
Dvi žąsys iš penkių.
La Pepa, Dainavos g. 6, Vilnius. Tel. +370 605 97846.
Pirmadieniais nuo 07:00 iki 18:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 07:00 iki 21:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 07:00 iki 22:00, sekmadieniais nuo 07:00 iki 18:00.
