Pavyzdžiui, prieš kelerius metus užsidarė Osteria da Luca (Pranciškonų gatvėje) – kas ją šiandien prisimena? O buvo viena geriausių itališkų vietų šalyje. Da Antonio (apie jų gyvenimą, pristatant maistą per karantiną, rašiau čia) yra taip seniai, kad daugelis žmonių ten nedrįsta eiti, nes galvoja, kad nuėję ten ras kokius 1993-uosius, o to laikotarpio niekas nepasiilgsta. Tų pačių savininkų Užupio picerija (apie ją jau rašiau senokai), vienintelė sertifikuota Neapolio pica, irgi nuėjo ilgą kelią nuo labai vidutiniškos iki labai puikios, kai ten atsirado šefas iš Italijos. Trattoria da Flavio kažkada, kai dar buvo Ligoninės gatvėje, man atrodė chaotiškas ir pasimetęs, su puikiu maistu ir su tvarka, kaip Neapolio geležinkelio stotyje – o sugebėjo užaugti į vieną geriausių restoranų, kokiame tik esu buvęs. Taip kad viskas keičiasi.
Picos apskritai nuėjo Lietuvoje ilgą kelią – nuo tinklinių Čili (o juk kažkada jos buvo vienas geriausių dalykų, nutikęs Lietuvai greta „McDonald‘s“: naikino sovietinio obščepito palikimą, nešė spalvas, džiaugsmą, įvairovę – McDonald‘s liko progreso nešėjais, o Čili tapo kitokiu simboliu, į kurį dabar nesigilinsiu) iki gurmaniškų, čikagietiškų, neapolietiškų – o šiandien kalbėsime apie romietišką picą ir dar apie vieną patiekalą, kuris yra iš Pjemonto ir kurį paprastai (ne, tiksliau, visada) užsisakome iš Flavio – vitello tonnato, veršienos su tuno padažu. Apie jį netrukus.
Su Maurizio ir jo picerija buvome pažįstami jau anksčiau – tai kavos užeidavome, tai rimčiau pavalgyti (štai 2018 metų apžvalga, kurioje pasakojama, kad lietuviai ir žemaičiai picas valgė nuo XIII amžiaus). Picerija yra tokioje vietoje, kur gero maisto sunku tikėtis, kaip jau esu sakęs: turistinėse vietose gero maisto retai rasi.
Romietiška pica, techniškai kalbant, skiriasi nuo neapolietiškos tuo, kad be miltų, raugo, vandens ir druskos, į romietiškosios tešlą įmaišoma kiek alyvuogių aliejaus, kad tešla būtų dar elastingesnė. Ar Neapolio gyventojai nenori irgi elastingumo? Nori, bet tradiciškai Kampanija (tas regionas, kur yra Neapolis) yra visiški ubagai, iš kur jau pas juos alyvuogių aliejus, kai be jo galima apsieiti. Jie juk net turi jūreivių picą, Marinara, kuri yra net be sūrio, vien bulka su pomidorų padažu. Viskas dėl ekonomijos. O Romoje visgi turtingesnis gyvenimas. Kiti sako, kad romietiškos picos padas labiausiai primena vieną duonos rūšį, focaccia (tarimas: „fokača“), kuri Italijoje yra jau nuo etruskų laikų, ir labiausiai būdinga Ligūrijos virtuvei, nors jos daug kur rasi.
Pasiėmėm dvi picas: draugė užsisakė Scamorza, kurioje mėsos plonytis sluoksnis, o skonio dominantė yra sūris. Scamorza yra karvės pieno sūris iš pietų, brandinamas taip, kad būtų kiek elastingas – žinovai sako, kad jis geriau lydosi picos krosnyje, negu mozarella. Scamorza būna rutulio formos, ir pavadinimas kilęs iš cappa mozza, „nukirsto gobtuvo“ (gobtuvas nukirstas su visa galva, kas daug ką pasako apie papročius per Viduramžius dabartinės Italijos teritorijoje). Dar scamorza kartais būna parūkyta, scamorza affumicata, ir turi fantastišką rūkymo natą, artimą lietuviškai širdžiai.
Tai buvo tas atvejis, kai abi picos buvo puikios (manoji buvo Napoletana, su kaparėliais, kuriuos dievinu, ir ančiuviais, kurie man yra dvigubai pagarbinti, man tos mažos, sūrios žuvytės yra tobulas priedas prie beveik visko, aš galėčiau juos valgyti tiesiog ant duonos, skardinę po skardinės, o paskui gerčiau vandenį dideliais kiekiais, nes žuvytės tikrai sūrios), bet mano gyvenimo draugės Faustos pasirinktoji pica buvo tobulesnė. Sūrio skonio pilnatvė, rodėsi, keliavo ne į skrandį, o tiesiai skverbėsi į arterijas, jas glamonėdama, ir sūris buvo jau mano kraujagyslėse, ir glamonėjo širdies skilvelius, kuteno vožtuvus, ir per kraujotaką pasiekė smegenis, kurios, kaip žinote, yra pagrindinė žmogaus erogeninė zona. Tai buvo tokia pica, nuo kurios galima lytiškai susijaudinti. Kai kalbama apie nekaltą prasidėjimą, visiškai įmanoma, kad šventoji Marija pastojo ne nuo šventosios dvasios, o nuo tokios picos, jei tik anais laikais Artimuosiuose Rytuose buvo tokio gerumo picerija.
Kalbant apie vitello tonnato – plonai, plonai pjaustytą veršieną, užpiltą švelniu, šilko konsistencijos, majoneziniu padažu su tuno skoniu. Pažvelkite į nuotrauką. Veršienos lakštelių nesimato, bet padažas blizga, liejasi, kaip atlaso audinys, o gal kaip gobelenas, su kaparėlių deimantukais ir su auksiniais alyvuogių aliejaus lašais. Yra laikoma (tai ne aš sugalvojau), kad vitello tonnato yra elegantiškiausias iš visų itališkų antipasto, užkandžių. Ten ir buvo pati elegancija – Maurizio žino, ką daro. Apie to patiekalo kokybę galiu pasakyti tiek, kad draugė ir vėl jo užsisakė šiandien, kai aš sėdėjau ir rašiau šią apžvalgą. Aš dabar žiūriu į patiekalo nuotrauką ir noriu ją išdidinti, išspausdinti ir pasikabinti ant sienos.
Dar ir deserto užsisakėme, tai buvo Tiramisu – labai klasikinis Veneto regiono receptas, kur yra oriniai sausainiai, mirkyti kavoje, ir saldintų kiaušinių ir mascarpone sūrio mišinys. Jo būna įvairaus drėgnumo, čia buvo vidutiniškai drėgnas, bet mums būtų patikęs ir dar šlapesnis, gosliai kliuksintis ir čepsintis nuo šaukštelio. Ar desertas kiek nors pakeitė įvertinimą? Ne, tik įtvirtino ir įkalė sidabrines vinis į įvertinimo lentą ir uždėjo laukinėms žąsims aukso žiedus ant kojų.
Su pristatymu ir arbatpinigiais kurjeriui viskas kainavo 43 EUR. Tas jausmas, kai pavalgai dviese Dievų kokybės maistą, kokio ne kasdien gauna ir popiežius Vatikane, ir nė penkiasdešimt eurų neišleidi – ar juos kažkas subsidijuoja, kad taip pigu? Stebuklai ir tiek. Erotinis smegenų masažas su laiminga pabaiga.
Ar aš galiu duoti įvertinimą, kuris nebūtų geriausias? Negaliu. Penkios žąsys iš penkių.
Maurizio’s Pizzeria, Didžioji g. 19 A, Vilnius. Tel. +370 645 98242. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/Mauriziositalianfood/ Instagram profilis: https://www.instagram.com/mauriziospizzeria
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 15:00 iki vidurnakčio.
