Kaip žinote, esu maisto kritikas, grįžęs prieš dešimtį metų į Lietuvą iš ilgalaikės rezidentcijos užsienyje - grįžau restoranų gyvųjų ir veikiančiųjų teisti. Vasarą kaip tik sueis dešimt metų, birželio kažkelintą dieną (galiu tiksliau pasitikrinti datą). Tikėčiausi ta proga Nacionalinės premijos arba bent kokio nors apdovanojimo, arba kad kokią memorialinę lentą kur nors atidengtų jubiliejaus garbei, bet nujaučiu, kad geriausia, ko galiu tikėtis, tai jūsų gerų minčių ir karmos taškų už mano kilnius darbus.
Kaip jau minėjau, esu restoranų apžvalgininkas ir gastronomijos patriarchas, todėl karantinas man nemenkas iššūkis: visas bandomas maistas keliauja į namus, kurjeriai jau mintinai žino maršrutą, ir tenka man apžvalgose rodyti ne tik savo privatų stalą iš brangaus Bavarijos stiklo, bet ir rankų darbo servetėles, pjaustinėtas bevardžių liaudies meistrų tolimojoje Kinijoje, ir muziejinius įrankius, ir net šuniukai kartais į kadrą pataiko - bet, kadangi esu viešas žmogus, iš to viešumo besimaitinantis ir savo išgalvotą gyvenimą (o kartais ir neišgalvotą) skaitytojams pardavinėjinatis, tai tokia mano dalia ir pasirinkimas.
Grįžkime prie dešrų. Dešra yra vienas tinkamiausių patiekalų šventiniam (o ir kasdieniam) stalui, tik mes patys to nežinome. Lietuvoje tik rūkytos ir vytintos dešros, kindziukai visokie ir panašūs gaminiai yra verti dešros vardo, o su kitokiomis dešrelėmis mums pasisekė blogiau. Penkiasdešimt okupacijos metų įpratino galvoti apie dešreles, kaip apie tą pigų “pieniškų dešrelių” gaminį, kurio technologiją iš JAV atvežė sovietinis maisto pramonės komisaras Anastasas Mikojanas prieš Antrąjį pasaulinį karą, o paskui sovietai gerą amerikietiškų frankfurterių ir wiener’ių technologiją supaprastino, nupigino ir rezultatą pavadino sasyskomis, kurios prakaituotos plūduriuodavo karštame vandenyje sovietiniuose bufetuose, ir greta jų būdavo beskonios garstyčios. Paskui reikalai taip pablogėjo, kad net ir tų sasyskų nebeliko laisvai nusipirkti, ir jos tapo prabangos preke.
O smulkintos (kapotos ar maltos) kiaulienos dešrelių tradicija net ir Lietuvoje, žemės ūkio krašte, buvo liūdna: kiaulienos standartas pas mus itin žemas, gerų veislių beveik nėra, ir kai 2011 metais išlepęs grįžau iš Anglijos (o Anglijoje, kaip ir Italijoje, yra pačios geriausios kokybės kiauliena pasaulyje), ir norėjau rasti tų man patinkančių dešrelių, nusivyliau: net ir ūkininkai siūlė perpus su lašiniu permaltas pigiausios kiaulienos dalis. O itališko standarto dešrelių (pagamintų sicilietiškai, su pankolių sėklomis) apskritai tik prieš kelis mėnesius Lietuvoje atsirado.
Viena šalis, kurioje dešrelės yra gerbiamos ir vertinamos, yra Vokietija, kuri ne tik automobilius gerai gamina. Vilniuje jau daug metų yra puikus vokiškas restoranas Bunte Gans (apie jį rašiau praėjusiais metais, nusižiūrėjęs nuo savo mokytojo Rimvydo Valatkos), bet dabar radau dar vieną, kurio anksčiau nežinojau.
Restoranas vadinasi “Bembel Food & Wine”, ir jau pavadinimas mane suintrigavo. Kaip žinia, bembeliu (bimbalu) Lietuvos kaimo vietovėse vadindavo legendinį automobilį BMW, su automatine taikymo į troleibusų stoteles sistema (trečiosios serijos bembelis, dar linksniuojamas, kaip trojkė, taip pat yra žinomas kaip “chuligankė”, kas daug ką pasako apie vairuotojo gyvenimo ambicijas ir socialinį statusą). Dar kai kuriuose regionuose (ypač vakarų Lietuvoje) bembeliu meiliai vadindavo vyrišką pasididžiavimą, tačiau, pagalvojau aš, tikriausiai ne apie tai yra pavadintas restoranas Kauno gatvėje, senąjame Gedimino mieste Vilniuje.
Nesu vokiečių kalbos didelis specialistas, todėl pasižiūrėjau žodyne - ir žinoma, kaipgi galėjau pamiršti: Bembel vokiškai yra tas pats, kas Glockenschwengel. Visi jūs, be abejo, žinote, kad Glockenschwengel yra varpo rankena, už kurios įsitvėrus, tą varpą ir naudoja pagal paskirtį. O dar Bembel yra ąsotis alkoholiniam obuolių gėrimui, kurio pavadinimo negaliu minėti dėl galiojančių įstatymų.
Užsisakėme įvairių dešrų ir dar kiaulienos šnicelį, na, ir visokių įvairių garnyrų. Apie tokį maistą yra sunku spręsti iš nuotraukų (dešrelės niekada nebuvo fotogeniškas gaminys, kaip ir troškinti kopūstai), bet mes šokome į nežinios ir atradimų traukinį.
Kaip matote, šis maistas atrodo itin paprastai; daug kas dar galėtų pavadinti “valgykliniu” iš išvaizdos, arba primenančiu kokią mugę ar pikniką. Gal aš būčiau ką nors apie tai pabambėjęs prieš pora metų, bet ir aš keičiuosi: dabar labai norėčiau ir mugės, ir pikniko (pageidautina ne žiedinėje savivaldybėje), ir gal net į krepšinio rungtynes nueičiau, ar, velniai griebtų, net į apdovanojimus ant raudono kilimo pasifotografuoti. Visko noriu, visko pasiilgęs.
Tokio maisto vertė yra kokybėje ir skonyje, ne išvaizdoje - ir čia buvome nustebę. Kokybė buvo absoliučiai nepriekaištinga kiekviename patiekale, kiekviename garnyre, paprasti kaimiški patiekalai buvo pagaminti su tokiu tikslumu ir suopračiu, kad beliko stebėtis.
Niurnbergo dešrelės (receptas nuo XIV amžiaus iš Bavarijos miesto Niurnbergo, kurį esu erzinimo tikslais pavadinęs Nurembergu, ir ką jūs galvojate, tuojau pat atsirado skaitytojas, pradėjęs mane mokyti rašybos, tai aš jį užblokavau ir štai jums ir prašom, juk kaip noriu, taip ir rašau) - jos privalo būti su kvapiuoju mairūnu ir pipirais ir ne ilgesnės, nei devyni centimetrai, čia buvo sodraus skonio, kvepėjo Bavarija ir Alpėmis, ir iškart pataisė nuotaiką. Agurkų salotos man buvo geriausias iš garnyrų (troškinti kopūstai, atsiprašau, yra ne mano dalykas, kad ir kaip aš mėgčiau Vokietiją, o vokiečius juk įžeidžiamai krautais pravardžiuoja Anglijoje, kopūstais vadindami; tik nežinau, ar vokiečiai nuo to įsižeidžia).
Bratwurst, ko gero, geriausiai žinomas vokiškos dešros pavadinimas, čia buvo tradicinis (iš Bavarijos arba Tiuringijos), gana stambiai kapotos kiaulienos, kaip dažniausiai ir galima sutikti Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje. Bratwursto dešros receptų yra kelios dešimtys, ir nėra vieno teisingo varianto: šis buvo toks reprezentacinis, tipinis bratviurstas, kvapnus ir labai aukštos kokybės mėsos.
Bulvių piure buvo vokiško, ne prancūziško, tipo (nebuvo ten privaryta sviesto), bet kodėl ji turėtų būti prancūziška? Puiki bulvių košė, pavyzdinė.
Valstietiška (arba Odenwaldo) dešra yra iš neaukštų Odenwaldo kalnų regiono pietų Vokietijoje ir yra kiek saldesnė, negu vidutiniška vokiška dešra. Man ši patiko turbūt labiausiai, ir buvau toks laimingas ir išsišiepęs, kad paragavau net ir nemėgstamų troškintų raugintų kopūstų. Aš jų nepamėgau, nemeluosiu, bet valgyti galiu. Tie, kas mėgsta, suvalgys ir apsilaižys.
Kiaulienos šnicelis buvo kaip ir vadovėlio - išmuštas plonai plonai, jokių perteklinių riebalų, priminė valgytą Berlynę, o gal net ir geresnis. O Rotkraut, troškinti raudonieji kopūstai, buvo gaivūs ir maloniai balansavo kiaulienos riebalus.
Ir absoliučiai nepriekaištingi buvo visi padažai - aštrus ir neaštrus kario, taip pat ir garstyčių, buvo tokie, kad negaliu išskirti nė vieno.
Labai nustebino kaina: su visu pristatymu ir arbatpinigiais kurjeriui sumokėjau 27,20 EUR, nepaprastai saikinga kaina už tokį pavyzdinį maisto festivalį. Vieni geriausių gastronominių ambasadorių Lietuvoje, apie kokius galėtų svajoti Vokietija. Laiminu dešras (bei šnicelį), garbinu garnyrus, giriu padažus - penkios žąsys iš penkių.
Bembel Food & Wine, Kauno g. 16, Vilnius. Tel. +370 672 84881. Facebook profilis https://www.facebook.com/Bembelis/
Nuo pirmadienio iki penktadienio - nuo 11:00 iki 20:00.
