Ir, žinoma, kibinai yra ne šiaip sau pyragėliai, bet ypatingi karaimų kepiniai, atvežti kartu su jų tradicija kažkada, kunigaikščio Vytauto laikais, iš tolimojo Krymo. Kibinai Trakuose kažkada buvo tokia mažytė egzotinė detalė, kurią galima buvo parodyti turistams - turistus vežė į Trakus, parodyti įspūdingiausios restauruotos Viduramžių pilies buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje (Trakų pilis nėra kažkuo išskirtinė Europos kontekste, bet Sovietų Sąjungoje tai buvo beveik feodalinės Prancūzijos prabanga). Daugiau rodyti nelabai buvo ką. Kaune buvo Velnių muziejus, tai daugmaž ir viskas. Šv. Onos bažnyčia, Gedimino pilis, kibinai ir pilis Trakuose.
Problema yra tokia, kad Trakai, didžiausias turistinės traukos centras prie Vilniaus, nieko be tų pyragėlių ir nesiūlė, su mažomis išimtimis: prieš kelerius metus buvo toks irkluotojų restoranas, kuris buvo puikus, nes įkurtas kaip sau, o ne kaip biznis, bet jo nebėra, kažkokio neblogo Kaukazo maisto būta, bet seniai niekas apie jį nebekalba, tai galima spėti, kad grįžti ten ir nereikia. Daugiau viskas yra tik skirtingos kibinų versijos negudriems turistams. Trakų maistas yra kaip pagrindinis Trakų verslas, negudrus: pasistatyti kėdę ir nuomoti turistams automobilių statymo vietas savo kieme.
Todėl pradžiugino žinia, kad yra vienas naujas restoranas be kibinų: tiesa, pavadinimas pretenzingas, Maisto Manija, bet aš nelabai noriu kabinėtis. Tiksliau, tai yra „Maisto Manijos“ (kuri irgi yra Trakuose) vasaros terasa. Maniakiško ten nieko nėra, nei maisto, nei valgiaraščio, nei kainų, bet gal ir gerai? Aš pavargau nuo beprasmių eksperimentų, degustacinių meniu iš trijų padažo lašų ir trijų kruopų, o taip pat neišbaigtų ir betikslių aukštosios virtuvės vaidinimų, kai daugelis ją vaizduojančių negali net omleto žmoniškai iškepti. Taip norisi gerai pagamintų klasikinių patiekalų, kad juose nebūtų jokios užuominos apie savitiksles lietuviškos tapatybės paieškas ir šefo saviraiškos ambicijas.
Restorano valgiaraštis paprastas - ne primityvus, bet paprastas, ir ėriuko kulnas arba jaučio žandas yra standartiniai šių dienų restoraninio repertuaro elementai, kur norima subalansuoti kaštus su skanumu (galima, žinoma, į valgiaraštį įtraukti kepsnius iš Argentinos arba JAV USDA Prime jautienos, kuri kainuos 70 EUR už kilogramą, bet kiek tu parduosi Trakuose kepsnių už penkiasdešimt eurų?), bet standartinis repertuaras juk nėra blogai? Dabar, po viruso krizės, visi labiau skaičiuoja pinigus.
Šaltibarščiai (tik keturi eurai, ar jūs juokaujate) buvo patiekti mandru restoraniniu stiliumi, kur reikia pačiam įsipilti iš ąsotėlio (tiesa, atsiranda maža problema: nenori, kad sumirktų bulvytės, beje, puikios, reikia jas išsirankioti, kaip patarė ir padavėja). Rūgšties šaltibarščiuose, mūsų skoniui, buvo kiek per daug: bet negali gi viskas būti pagal mūsų skonį. Skaniausi šaltibarščiai šią vasarą, beje, yra Stiklių aludėje Vilniuje, tik primenu, nes apie tą restoraną esu jau rašęs, o čia šiomis dienomis kaip tik ne kartą tikrinome, ir kaskart norisi ten kraustytis gyventi. Trakų šaltibarščiai buvo neblogi.
Tuno tartaras (11 EUR) buvo ant kapoto mango pakloto, man pasirodė, kad tas mangas gal kiek kietokas, o mano draugė sakė, kad kaip tik gerai, tai aš manau, kad šįkart gal ir ji teisi. Patiko lengvas aštrumas, patiko sojų padažas, davęs šiokio tokio Azijos pojūčio, kaip ir gruzdinta jūržolių imitacija (viskas čia gerai, Londone kinų restoranuose irgi gruzdintos jūržolės yra ne jokios ne jūržolės, o labai plonai pjaustyti žalumynai).
Kiaulienos šonkauliai (11 EUR) gal ir nebuvo nuostabiausi pasaulyje ir unikalūs, bet tikrai nesigailėjome užsisakę, ir riebalo juose buvo, sakykime, daugiau, negu man patiktų, bet mes atėjome su šuniuku, tai jis tais riebaliukais pasirūpino. Taip, terasoje priima su šuniukais, kas duoda restoranui dar vieną pliusą. Ar Užkalnis duoda šuniukui maisto nuo stalo? Taip, kai tik nori, tai ir duoda, ir kai maistas šuniukui tinkamas. Jei jums atrodo, kad taip negražu, tai nežiūrėkite. Mano šunys net wagyu jautieną valgo nuo mano šakutės, ir pas mus į lovą, kai nori, įsiropsčia, į egiptietiškos medvilnės patalus. Tik cigarų jiems rūkyti neduodu, nors, antra vertus, nemanau, kad jie norėtų cigarų. Jie dar per jauni.
Avienos kulnas (15 EUR) buvo puikus, minkštas, sultingas, gražiai nuo kaulo krentantis, o padažas prie jo buvo toks aštriai autentiškas, ir kad man jis nepatinka, tai čia mano problema: tiesiog nuo vaikystės su tokiu padažu turiu emocinių bėdų, bet nekreipkite į tai dėmesio, aš turiu visokių keistenybių, pavyzdžiui, aš negaliu pakęsti balandėlių, kaip daugelis jau yra girdėję, jei skaitė klasikinius kūrinius. Tas padažas, primenantis charčio sriubą, man yra kažkoks sovietinės Lietuvos skonis - kartoju, tai mano bėda, ne restorano.
Maistas nebuvo maniakiškas (jei restoranas būtų Vilniuje, išvis, sakyčiau, pernelyg negudrus - tačiau Trakai yra kitas reikalas), bet buvo stiprus, nesugadintas, tiksliai pagamintas. O padavėja, kuri buvo nepasimetusi, neapsnūdusi, linksma ir greita, ir kuri nuoširdžiai stengėsi padėti, buvo savo vietoje, atsirasdavo prie stalo, kai tik jos reikėdavo, nes stebėjo viską, kas vyksta, buvo restorano puošmena ir turtas. Net jei jai šis darbas - tik vasaros darbas, restoranas turi žinoti, kad čia jo didžiausia vertybė. Normalų meniu padaro daugelis (gerai, sutinku, Trakuose tai būna rečiau, negu Vilniuje), o štai gero ir profesionalaus ir entuziastingo ir geranoriško aptarnavimo Lietuvoje vis mažiau.
Dviese (arba trise, jei ir šuniuką priskaičiuosime) sumokėjome 49,50 EUR ir penkis eurus arbatpinigių.
Keturios žąsys iš penkių, ir geros jums vasaros jūsų maniakiškoje terasoje.
Terasa by Maisto Manija, Karaimų g. 13, Trakai. Tel. +370 618 74480.
Facebook profilis: https://www.facebook.com/maistomanija/
Pirmadieniais nuo 11:30 iki 21:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio - nuo 11:30 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.
