Tai buvau susitikti su Zita ir pasikalbėti dėl straipsnio, ir klausia, ar buvai Žvėryne naujame sušių restorane. Sakau, ne, nebuvau. Tai sako, nueik – ten puiku, o jau japoniškos tematikos šaltibarščiai tai išvis kosmosas. Gal ji neminėjo kosmoso, Kelmickaitė taip nekalba, bet sakė, kad jai labai patiko.

Ir nebuvo restoraną, kurio pavadinimas lengviau padiktuotų antraštę. Restoranas vadinasi I Hate Sushi, kas anglų kalba reiškia Aš Nekenčiu Sušių, ir tas angliškas žodis „hate“ nėra toks baisus, kaip jis skamba lietuviškai. Kai žmogus sako „hate“, tai dažniausiai reiškia, kad jam kažkas tiesiog neskanu ar nepatinka, o ne tai, kad jis štai purtosi visas įniršęs. Čia ir baigsime šios savaitės anglų kalbos pamokėlę. Labai gerai sugalvotas pavadinimas. Negali pasišaipyti iš nieko, kas yra ironiškesnis už bet kurį besišaipantį.

Bet apie anglų kalbą turiu pasisakyti, ir iš teigiamos pusės. Jau žinote, kad aš dievinu angliškus restoranų pavadinimus (nes anglų kalba yra mūsų antroji valstybinė, mano pastangomis – nes man pačiam ji yra antra gimtoji), aš šlovinu ir propaguoju tos kalbos vartojimą, nes Lietuvos kelias į kultūrą ir civilizaciją gali eiti ir per kitos kultūros ir civilizacijos sugėrimą į save.

Tai gal ir nebus populiaru, bet ar aš kada vaikiausi pigaus populiarumo? Mano viskas brangu, ir populiarumas irgi. Tai štai, norėjau pasakyti, kad mane žavi šio restorano valgiaraštis, kuris yra tik angliškai (gal yra ir lietuviškas, bet aš nepastebėjau – manau, kad gal yra, jeigu ateitų kokia pikta vienakalbė pareigūnė, nors kam tai pareigūnei brangus japoniškas-lietuviškas restoranas, kur ji nė patiekalų nesupranta, nei mėgsta). Ir ten, valgiaraštyje, yra gera anglų kalba.

Jei jūs norite manęs paklausti, o ką gi daryti tiems, kas nemoka anglų kalbos? Mokytis reikia. Mokslas visada nušviečia pasaulį ryškesne šviesa. Arba rinktis kitus restoranus.

Dar vienas dalykas, kuris sušildė širdį: restorane yra putojančios sakės, ryžių vyno, kas yra mano draugės mėgstamas gėrimas, prie kurio ji prisijaukino, kai gyvenome Kanadoje, ir apie kurį turbūt esate girdėję tie, kas seka jos Instagramo filmukus, ypač tuos iš Kalifornijos (nesuprantu, kodėl visi taip jautriai šiaušiasi, kai pasakai, kad Amerikoje man patinka labiau, nei Lietuvoje, bet būtent visas turinys iš Amerikos ir apie Ameriką yra, žiūrint į objektyvius skaičius, įdomiausias lietuviškai auditorijai, ką jūs į tai?). Dėl lietuviškų įstatymų nesakysiu nei to gėrimo prekės ženklo, nei jo skoninių savybių girsiu, bet tiesiog tai pirmoji mano rasta vieta Lietuvoje, kur galima rasti šio populiariosios japonų kultūros ženklo.

Pats restoranas kai kur laikosi tradicinių japoniškų formų ir skonių, o kai kur drąsiai suplaka juos su lietuviškais, ir, šiaip jau, jiems viskas gaunasi.

Vienintelis dalykas, kurį reikėtų taisyti, yra aptarnavimas, iškart pasakysiu: viena iš padavėjų, kuri mus aptarnavo, nebuvo nei nemandagi, nei lėta – ji tiesiog absoliučiai nieko nežinojo (viską turėdavo pasiklausti virtuvėje) ir jai niekas nebuvo įdomu, o jau apie gebėjimą pardavinėti ten nė kalba negalėjo eiti. Padavėjas brangiame restorane yra ne lėkščių nešiotojas iš virtuvės, o pardavimo fronto linija. Jis turi mokėti sudominti, parduoti ir paaiškinti. Padavėjai darbas buvo nemylima pareiga. Pasakysiu griežtai: nei prekybcentryje, nei pašto skyriuje, nei VMI kabinetuose man neteko sutikti tokio abejingumo.

Dabar apie maistą: maistas buvo geras, puikus arba fantastiškas, priklausomai nuo patiekalo.

Foto: Andrius Užkalnis

Vasaros suktinukai (summer rolls) su aštuonkoju, 5,50 EUR, buvo nepergrūsti (kartais būna tokie, kad ryžių popierius tiesiog trūkinėja, kaip per ankšti marškiniai ant žmogaus, kuris nenori pripažinti, kad jam jau reikia kito drabužio), lengvi, gaivūs.

Rūkyto ungurio sašimis (13 EUR) buvo, kaip ir visas ungurys patiekaluose, lietuviškas, ir nuo japoniško unagi jis skyrėsi visiškai kitokiu švelnumu, kai japoniškas būna tvirtesnis, o šitas buvo švelnus, kaip pūkas – man jis priminė vaikystėje valgytus ungurius Palangoje ir Nidoje, kuriuos retai pirkdavo, nes jie kainuodavo labai brangiai, dvidešimt penkis rublius, ketvirtis vieno vidutinio žmogaus mėnesinio atlyginimo už vieną ungurį. Dar nemačiau, kad taip gerai lietuviškas produktas pataikytų į japonišką tematiką.

Mane labai pradžiugino ir nustebino sušiai – ir nigiriai (kur gumulėlis ryžių užklojamas gabalėliu žuvies – ir čia užklojimas yra teisingas, japoniškasis, ne ubagiškas, kaip tinklinėse sušinėse, kur gabalėlis net ryžių nedengia taupumo sumetimas), ir gunkanai (vertikalieji, į jūržolių lapą susukti), ir į aštuonias dalis supjaustytas suktinukas. Pastarasis kainavo 12 EUR ir vadinosi What A Weird World (koks keistas pasaulis). Ten buvo wagyu jautiena, puiki, didžiulio tarpraumeninio riebalingumo, marmuriniais ruoželiais papuošta – matyti net ir nuotraukoje – ir gruzdintos tempura krevetės, ir smulkintos halapos paprikos ant sušio viršaus (kuriuos lietuviai vadina jalapenais, o reikia angliškai sakyti „halapynjo“). Fantastiškai gerai.

Japonizuoto stiliaus šaltibarščiai (pavadinti Awkward Pink – „keista rausvoji sriuba“, maždaug taip užsieniečiai vadina lietuviškus šaltibarščius) buvo įdomiai patiekti su keptomis svogūnų drožlėmis, kiaušiniai buvo labai susmulkinti, ir dar šaltibarščiai buvo gardinti vasabiu, žaliaisiais japoniškais krienais, stiprintais garstyčiomis ir dažytais žaliosios arbatos milteliais. Šaltibarščiai kainavo nepadoriai pigiai, tik keturis eurus.

Dar turėjome paragauti ramen sriubos: sultinys puikus, bet mums labiau būtų patikęs toks, kuris be proto tirštas, kur yra keliolika ar keliasdešimt valandų nuverdama kiauliena (tonkotsu), kurį dažnai valgome pas save Los Andžele, kiaušinis buvo išvirtas tobulai (matosi nuotraukoje), o patys ramen makaronai buvo vidutiniški, neįspūdingi. Bet sriuba (6,50 EUR) mus pradžiugino ir imsim kitą kartą jos ir vėl.

Foto: Andrius Užkalnis

Pagrindiniai patiekalai (sviestinis aštuonkojis, 17,50 EUR, ir waguy steikas, kurį dar vadina didkepsniu, 28 EUR) buvo adekvatūs, bet pertekliniai – man atrodo, valgiaraštį jie perkrauna. Kai žmogus eina į sušių restoraną, kepsnių jis natūraliai neturėtų tikėtis, o jei tokių ir būna, kurie kepsnių užsimano, tai gal juos reikėtų vyti iš ten šlapiu skuduru, rėkiant ir keikiantis, o ne jiems pataikauti. Kai restoranas bando daryti viską visiems, labai greitai galima nusiristi iki tų tinklinių vietų, kur ir picos, ir cepelinai, ir kibinai, ir kepsniai, ir balandėliai. Tik prie aštuonkojo patiekiami du padažai – baltas gaivusis, panašus į indų „raita“ ir rudas saldusis – buvo fantastiški, kai juos sumaišėme, tikrai buvo nuostabus derinys. Pabandykite.

Sumokėjome dviese šimtą eurų – lyg būtume specialiai bandę tokią sumą ištaikyti, ir dešimt eurų arbatpinigių palikome.

Pavalgėme puikiai. Fantastiškai. Nerealiai. Nepaisant visų pastabų, tai yra puikus restoranas, pakankamai greitai atsistojęs ant kojų ir dirbantis profesionaliai ir įdomiai. Be tokio Vilnius būtų nuobodesnė vieta. Todėl penkios žąsys iš penkių.

Foto: Andrius Užkalnis

I Hate Sushi, Vytauto g. 35, Vilnius. Tel: +370 630 74777. Facebook profilis: čia.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki 22:00, ketvirtadieniais ir penktadieniais – nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 22:00.