Taip, Valatka yra ne tik mano literatūrinis krikštatėvis, išvedęs kažkada Užkalnį į plačią auditoriją, ne tik žurnalistas, bet ir istorikas pagal išsilavinimą ir širdies plakimą. Žurnalistas dažniausiai turi išmanyti dar ką nors, ne tik rašymo meną.

Kai mudu pirmąsyk susėdome kalbėti gyvai, ir aš jau tada kartais rašydavau kitam portalui, kuriam vadovavo Rimvydas, buvau jaunas ir naivus, ir klausiau Rimvydo, ar ne per piktai rašau, kad skaitytojai taip mane aršiai komentuoja. Ne, sakė jis, komentatoriai rašo bet ką, kalbėk, kaip tau patinka, būk savim. Tik labai ilgų tekstų nerašyk, nes internetų karta turi mažai kantrybės.

Tai štai, Rimvydas Valatka gal ir nerašo apie restoranus, bet vis įkelia nuotraukų internete, ir viena iš jų buvo apie „Bunte Gans“, vokiečių restoraną Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje. Mudu su mano drauge Fausta jau buvome numatę inspekciją kitur, bet Fausta pamatė Rimvydo Valatkos įkeltą nuotrauką, prisiminė tą vokišką vietą skliautuotomis lubomis, kurioje mes labai seniai nebuvę, ir pasiūlė nuvažiuoti pavalgyti germaniško maisto.

Tai štai jums receptas, kaip prisikviesti Užkalnį restorano inspekcijai: kvieskite ką nors iš Užkalnio autoritetų, aš pamatysiu tai socialiniuose tinkluose, būsiu užinfluencintas (arba idėja žiebs į galvą mano draugei), ir, žiūrėk, jau kitas vizitas bus pas jus.

Tiesą sakant, aš nelabai suprantu, kodėl Lietuvoje tiek nedaug vokiškos virtuvės restoranų. Be šito „Bunte Gans“, aš kitų net ir neprisimenu dabar. O juk vokiška virtuvė yra labai panaši į lietuvišką, tik turtingesnė, ten patiekaluose mažiau bulvių (nors be jų neapsieinama), ir daugiau mėsos. Ir porcijos ten didelės, beveik amerikietiškos - tiesą sakant, manau, kad Amerikos tradicija ruošti valgytojams didžiules porcijas yra kilusi ne tik iš to, kad į tą šalį plaukė alkani imigrantai, turėję svajonę skaniai pavalgyti, bet ir iš vokiškosios valgymo tradicijos: dideli žmonės, dideli bokalai alaus, didelės lėkštės. Nuvažiuokite kada nors į turtingąją Bavariją: ten po truputį niekas neknebinėja.

Ir šiuo atveju mes daugiau nei pusę visko, ką užsisakėme, negalėjome suvalgyti, ir parsinešėme į namus.

Gruzdintos karpio juostelės (9 EUR) mane maloniai nustebino. Ne tik todėl, kad jos buvo nepermirkusios riebaluose ir neperkrautos tešla, kaip kartais būna su gruzdintais aliejuje patiekalais, bet ir todėl, kad su malonumu valgiau karpį. Paprastai karpis, o taip pat ir šamas, yra dvi žuvys, kurių aš negaliu pakęsti. O čia valgiau ir net buvo gaila, kai baigėsi.

Totoriškas bifšteksas (daugiausia pavadinimų turintis patiekalas - jį vadina ir jautienos kapotiniu, ir tartaru, ir net štai bifšteksu, kas yra toks senamadiškas būdas vadinti patiekalą, bet tinka prie Senamiesčio ir Aušros Vartų gatvės; čia panašiai kaip anksčiau vadindavo vidutiniškai iškeptą steiką arba didkepsnį „bifšteksas su krauju“), 12 EUR, buvo smulkesnio kapojimo, negu vidutinis, bet puikios kokybės. Ar aš esu valgęs dar puikesnių? Taip, pavyzdžiui, restorane „Bon Chop“, taip pat „Tiana“ (pastarąjame buvau dar prieš karantiną), tačiau ir „Bunte Gans“ (kas vokiškai reiškia margą žąsį) jis buvo nuostabus. Nepalikome nieko lėkštėje. Kas man patinka apie tartarus, kad čia neįmanoma nieko apgauti, nekokybiškos žaliavos čia niekaip nepaslėpsi.

Vienos šnicelis gal ir buvo ne toks pribloškiantis, kaip Berlyne ar Vienoje (jei nebandėte, labai patariu Vieną jūsų kitai kulinarinei kelionei - miestas pilnas neįtikėtinai gerų restoranų, vien „Michelin“ gido žvaigždžių ten visa puokštė, ir nuostabi įvairovė, nuo japoniškų iki eklektiškų), kainavo 15 EUR ir tai buvo mažo staliuko dydžio plonytės veršienos gabalas. Gera bulvių košė, gal ir ne „Stiklių“ lygio, bet sviesto nepagailėta. Didesnę pusę šnicelio parsinešėme į namus.

Dešrelių rinkinio (25 EUR) irgi nebuvo galima viso suvalgyti, tiek ten visko daug. Mažiausiai patiko susukta į spiralę dešrelė (panaši į angliškas Kumberlendo dešreles), kvapas nebuvo nemalonus, bet keistas, manau, čia kažkas apie prieskonines žoleles, kurios nebuvo mūsų skoniui idealiai tinkamos, o visos kitos buvo puikios - ir aš ypač mėgstu baltąsias Bavarijos, arba Miuncheno, dešreles, kurios yra švelnios, lyg kreminės, lyg toks mėsiškas souffle, jei leisite man tokį palyginimą.

Dviese išleidome labai nedaug: 87,80 EUR ir palikome 10 EUR arbatpinigių, tai kas čia per sąskaita, kai net triženklio skaičiaus nesiekia? Šiais laikais, kai dviese pavalgai ir nė šimto eurų neišleidi, tai gali sakyti, kad gyveni taupiai.

Kokios išvados? Išvados pačios geriausios. Sotaus pavalgymo jausmas, Vokietijos jausmas, turtingos Europos gero gyvenimo jausmas. Manęs dažnai klausia, kodėl kai kurios vietos, kur, atrodo, viskas gerai, gauna iš manęs tik keturias žąsis iš penkių. Aš aiškinu: keturios žąsys irgi yra labai geras įvertinimas, tačiau tam, kad restoranas gautų penkias, reikia išskirtinumo. Jei gali įsivaizduoti, kad restorano neliktų, ir miestui staiga kažko labai imtų stigti, tai penkios žąsys (jei, žinoma, maistas ten irgi geras ir įtinka mano skoniui).

Todėl Margoji Žąsis iš vyriausiojo Lietuvos gastronominio inspektoriaus Užkalnio šiandien gauna penkias žąsis iš penkių.

Bunte Gans, Aušros Vartų g. 11, Vilnius. Tel. +370 678 83211. Facebook profilis: https://www.facebook.com/buntegans

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio - nuo vidurdienio iki 23:00. Penktadieniais nuo vidurdienio iki 02:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.