Nes tas miestas gerai tvarko daug ką, tik ne valgymą ne namie. Mes, kauniečiai, valgome namie ir einame į restoranus nebent sietynų ir buržuazinio interjero pasižiūrėti. Aš gal asmeniškai esu kiek kitoks kaunietis, bet čia tik dėl to, kad esu neeilinio išsilavinimo, plataus pasaulio matymo ir intelekto rašytojas, didesnę gyvenimo dalį praleidęs anapus Geležinės Uždangos, kur gyvena geresni žmonės, ir todėl su gastronominiu palikimu susiliejęs širdimi ir čakromis.
Visa tai sakau, nepaisydamas to (arba dėka to), kad Kaunas yra mano gimtasis miestas. Aš kaunietis, iš Žaliakalnio, gimęs Kauno klinikose, Kaunas mano kraujyje, mano mano mama iš Pažėrų prie Garliavos, mano transportas yra funikulierius, aš krikštytas Kauno katedroje ir močiutės vedžiotas į Mažąją Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (Aukštaičių gatvėje), kuri buvo vienintelė Kauno Prisikėlimo bažnyčia tuo metu, kai tikroji, didžioji Prisikėlimo bažnyčia buvo atimta iš žmonių ir ten buvo sovietinė gamykla, aptverta šlykščia silikatinių plytų tvora.
Aš ne šiaip sau kalbu apie okupaciją: restoranas “Mtevani”, apie kurį aš rašysiu, yra iš Gruzijos (Sakartvelo) ir jis nesiruošia apsimesti, kad viskas gerai: visos padavėjos vaikšto su marškinėliais, ant kurių nugaros parašyta, kad 20% Gruzijos yra okupuota Rusijos (žr. nuotrauką). Taip ir reikia. Negalima pamiršti skriaudų ir neteisybė neužgyja nuo laiko tėkmės, skolos nepasinaikina, o okupuotos teritorijos ir lieka okupuotomis, kol jų neišlaisvina. Aš tą šalį vadinsiu dažniau Gruzija, ne Sakartvelu, gal todėl, kad patys savininkai savo įmonę pasivadinę “UAB Gruzinai”, taip kad tame žodyje nieko blogo. O lietuviai, pasakysiu aš jums, geriau galėtų Gruziją (arba Sakartvelą) paremti, tokius marškinėlius nupirkę ir milijonui žmonių padalinę, arba kuo greičiau Maskvos namus nugriovę Vilniuje, negu užsiėmę vietovardžių keitimais.
Restoranas yra Laisvės alėjoje, netoli “Romuvos” kino, tai rasite be vargo. Ten netoli buvo prakeiktas “Merkurijus”, šlykšti sovietinė parduotuvė, į kurios kavinę eidavome mano studijų laikais, ir tą parduotuvę, ačiū Dievui, nugriovė, visam architektūriniam Talibanui gailiai žvygaujant - paveldo vargetos ir patys sau (ir tik sau) svarbūs architektai pradėjo kniaukti, kai Kaune pastatė “Akropolį”, ir plakasi agonijoje ligi šiol. Aš čia tik taip jums priminiau, kad žinotumėt, kur maždaug rasti mano aprašomą restoraną.
Apžvalgą rašiau baisiais karantino laikais, ir šių laikų korekcija reiškia, kad restorane galima sėdėti tik lauke. Bet, kai gražūs orai, koks skirtumas?
Atėjome septyniese (visi šeimos nariai, taip kad ramiai, nebandykite iš mano pusės rasti kokių nors pažeidimų, jums tai nepavyks). Aptarnavimas tobulas, ir kai gruzinė padavėja kalba lietuviškai geriau, negu daugelis kauniečių iš Šančių, tai galima ir reikia gerbti.
Dar norėčiau grįžti prie antraštės: kai rašau “draugai”, nesakau, kad jie yra mano asmeniniai draugai ar pažįstami. Aš juos pirmą kartą sutikau. Jie yra draugai ta prasme, kad gruzinai ar ukrainiečiai yra lietuvių draugai, sąjungininkai ir bendraminčiai, panašiai, kaip amerikiečiai ar islandai.
Valgiaraštis didelis ir su paveiksliukais, kas savaime nebūtinai yra geras ženklas, bet užtat parodyta, kaip padarytas adžarų chačapuris (tokia duona su sūriu, kurios viduryje yra skystas kiaušinis) ir kaip valgyti gruziniškus koldūnus, chinkalius. Tai labai padės tiems, kas su gruzinų (arba sakartvelų) maistu mažiau pažįstamas. Aš kadangi buvau specialiai nuskraidintas į Batumį, kad viską gerai išmanyčiau (apie tai rašė Delfi), tai man visa ta informacija jau žinoma.
Maža to, tiek esu šio maisto išragavęs ir Gruzijoje, ir Armėnijoje (kur irgi labai mėgsta gruzinų maistą), kad ir tą adžarų chačapurį (ačarulį) užsisakiau ne su vienu, o su dviem kiaušiniais. Kodėl? Nes galiu. Taip užsisakinėja žinovai ir gurmė. Beje, ta duona, kurią kai kas neprotingai užsisako, kaip užkanduką prie pagrindinio patiekalo, nors ji geba pamaitinti kelis žmones pati iš savęs, tokia ji soti yra, buvo puiki, su tąsiu ir sūriu gruzinišku sūriu. Sotu? Nesveikai. Gerai, kad keliese dalinomės. Ir tas nuostabus patiekalas kainavo tik 6,50 EUR. Kainos fantastiškai žemos, toks įspūdis, kad jiems kažkas moka subsidiją.
Aš pagirsiu nesustodamas ir nesidrovėdamas liulia kebabą, kurį užsisakiau su marinuotomis daržovėmis (nuostabios gaivos), o kiti valgytojai ragavo kitus variantus: pirmiausia, tas kebabas, kainuojantis vos 6,90 EUR, yra didžiulis, čia ne koks apgailėtinas dviejų kąsniukų pirštuko dydžio pagaliukas, ne, čia didelis, kaip beržinė malka, per visą lėkštę, ir nuostabiai aromatingos ir švelnios mėsos. Iš manęs tam kebabui nuoširdi ir absoliuti rekomendacija.
Fantastiška buvo ir kreminė pupelių sriuba (lobio), kurią būčiau suvalgęs vienas, ir charčio sriuba, kuri kažkada, Sovietų Sąjungos laikais, buvo vienintelis patiekalas, greta tabaka viščiuko, kuris sueidavo už egzotinį, nes labai mažai kam leisdavo važinėti į tikrą užsienį, tai Kaukazo patiekalai buvo egzotika. Aš to tabaka viščiuko šiaip jau nemėgstu, ta prasme, jis nėra mano pasirinkimas, bet čia paragavau ir jis buvo puikus, sultingas, švelnus ir pilnas skonio (11,50 EUR). Ir padažai buvo pavyzdiniai - ir saldžiai rūgštus vaisinis tkemali, ir aštresnė adžika, ir ypač tąsus ir tirštas granatų: jei būtų man dar tilpę, būčiau užsisakęs daugiau duonos ir išdažęs tuos padažus, bet ar įmanoma tiek suvalgyti? Baikit tik, aš juk tik žmogus, ne koks maisto naikinimo aparatas.
Koldūnai chinkaliai buvo puikūs, ypač tie su mėsa (su šonine ir sūriu, tie tokie supinti kasytėmis, man mažiau patiko, gal aš labai jau tradicionalistas, o gal tiesiog nepratęs prie tokių, tai atleiskit man; nors šiaip savaime šoninė ir sūris yra man sveikos ir balansuotos dietos sinonimai), nors ir chinkaliai nėra mano pats mėgstamiausias patiekalas, o užsisakiau jų todėl, kad reikia kuo daugiau visko paragauti, mano toks darbas ir tokios pareigos. Skaniai iš jų gėreme kvapnų sultinį, bet, pasakysiu tiesą, daug jų išsinešėme, nes tokio kiekio, tokių didžiulių porcijų, normaliam žmogui ir valgytojui suvartoti neįmanoma, nebent būtume ten Laisvės alėjoje prisėdę pusdieniui.
Ir žinote, kokia išvada? Dabar Kaune yra dar vienas restoranas, į kur noriai siųsiu žmones ir jiems rekomenduosiu, likau sušildyta siela, sužavėtas jų darbo, požiūrio ir draugiškumo. O jau marškinėliai, kuriais pranešama apie dalies šalies okupaciją, tai išvis jėga ir sektinas pavyzdys. Tegu žino okupantai, kad niekas nėra susitaikęs su jų nusikaltimu. Nors, žinoma, greitai tuos okupuotus gabalus Gruzijai grąžins, nes Rusijos ir jos diktatoriaus galas ir subyrėjimas jau nebetoli - ne tik turės grąžinti, ką prisigrobusi, bet ir savo teritorijos dalis praras, ypač Tolimuosiuose Rytuose.
Septyniese pavalgėme už labai nedidelę sumą: 143,40 EUR, ir dar palikau dvidešimt eurų arbatpinigių. Pagalvokite, vienam žmogui kaina dvidešimt eurų, plius arbatpinigiai. Tai čia juokas ir tiek.
Šiam restoranui penkios žąsys iš penkių, sėkmės ir gero verslo. Galite visi važiuoti pas mus į Kauną.
Mtevani, Laisvės al. 56 Tel. +370 681 88484. Facebook profilis: https://www.facebook.com/mtevani/
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio - nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais - nuo 11:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.
