Man būna (retai), kada noriu lietuviško maisto – pavyzdžiui, užsimanau cepelinų, einu į Stiklių aludę, ir su tuo viskas tvarkoje. Bet visų tų nordiškų pseudolietuviškų interpretacijų – žinote, burokėlių karpačio, šaltibarščių gazpačo ir ropės griežinėlių al dente, tai geriau patraukit visa tai nuo manęs.

Geriausia pasaulio virtuvė, jei imtume etniniu pagrindu, yra japonų, ir ja galėčiau maitintis visą gyvenimą kiekvieną dieną. Geriausias nealkoholinis gėrimas yra kava, antroje vietoje gazuotas vanduo. Apie alkoholinius gėrimus man neleidžia viešai rašyti, kreipkitės žinute. Geriausias produktas skanumo prasme yra mėsa, kepta raudonai, o šalia – prancūziška bulvių košė, kurioje pusė svorio sudaro sviestukas, ir kuri todėl yra švelni, kaip nimfos glamonės.

Na, o jei kalbėsime apie tai, iš kur geriausia imti maistą, jei reikėtų rinktis vieną vietą, tai, žinoma, būtų ne kalnai, ne pievos, ne girios, ne ežerai ir ne upės. Tai yra jūros ir vandenynai.

Kai atvažiuoji į paplūdimį Ramiojo vandenyno pakrantėje, Oregone, ten skelbimų lentoje detaliai rašoma, kokius jūros gyvius galima rinkti ir kada, ir po kiek, ir tie draudžiamojo ir ribojamojo pobūdžio tekstai man yra panašūs ne į valstybinius pamokymus, o į valgiaraštį. Viską, kas ten aprašyta, aš galiu ir noriu valgyti.

Ši ilga įžanga yra apie tai, kad Vilniuje radau vietą (ilgai neieškojęs), kuri yra kaip tik tokio stiliaus, kur pasijutau, kad man keliolikai minučių gyvenimas pasidarė geras beveik taip pat, kaip Los Andžele gyvenant. Tai mažas restoranas, vadinasi „SeaSon“, ir pavadinimas kilęs ne nuo sezono, o nuo angliško žodžio sea, kuris, kaip žinoma kai kuriems iš jūsų, reiškia jūrą. Restoranas yra hipsterių centrinėje vadavietėje, Downtown maisto komplekse, apie kurį sunkiai sugalvoti, ką čia blogo pasakius, tai pasakysiu tik du dalykus, kurie man ten nepatinka.

Pirmas. Downtown'e neima grynųjų, tik korteles, ir tai man yra nesmagu ir nepatogu. Turiu ir korteles (visos auksinės, platinininės ir metalinės, nepavydėkit), bet grynieji man yra geriau. Ši mada yra kai kur infekuota Amerika (ypač hipsterinės Kalifornijos vietos), tai žinok, kad jeigu neima grynųjų, tai turbūt jie taip pat niekina ir prezidentą Donaldą Trumpą ir tiki žmogaus sukelta klimato kaita. Nors, žinoma, kiekvienas laisvas pasirinkti, kuo jam tikėti. Aš, pavyzdžiui, tikiu Kalėdų seneliu ir man nepatinka Juozo Erlicko kūryba, tai irgi mano teisė.

Antrasis dalykas Downtown'e, kuris man ne prie širdies, yra viena iš barmenių (ten reikia gėrimus pirkti atskirai, tokioje baro salelėje), kuri su visais, ne tik su manimi, yra tokia bjauri, kad rimtai svarstau kitą sykį gėrimus atsinešti iš artimiausio prekybcentrio, kad man su ja nereikėtų bendrauti.

„SeaSon“ yra žuvies ir jūros gėrybių baras, kur pridėliota visko, kaip matote iš mano labai talentingų nuotraukų, ir jei jums patinka jūros gėrybės, jūrų baidyklės ir viskas, kas iš vandens traukta, tai jums ten patiks. Aš trumpam pasijutau, lyg būčiau kur nors Graikijoje restorane ir man būtų atostogos, štai kaip gerai aš pasijutau.

Season – žuvies restoranas
Foto: Andrius Užkalnis

Beje, apie nuotraukas. Jau vakar, prieš rašydamas straipsnį, pamačiau, kad neturiu įsikėlęs į pasiekiamą debesį reikalingų nuotraukų, o esu dabar Italijoje, ir todėl mane apėmė panika, ir paprašiau nuotraukų (a) iš restorano ir (b) iš pažįstamų, kurie tame restorane buvo, o (c) žmogaus, kuris gali Vilniuje prieiti prie mano kompiuterio, paprašiau, kad įmestų malkų į serverį, gerai užkurtų ir pabandytų rasti tas nuotraukas, ir bendrom pastangomis dabar prie šio straipsnio turiu krūvą nuotraukų, ką ir matote, o visų, kas man padėjo, neminėsiu, nes galimai tie žmonės nenori gadintis savo reputacijos abejotina pažintimi su manimi.

Kai restoranas klausė, ko norėsim, tai sakiau, kad principe visko, tai maždaug visko ir prisidėjom, ko tik galėdami, ir aš čia neduosiu jums akademinės ataskaitos, tik pasakysiu, kad likome su drėgnomis svajonėmis apie tai, kaip grįšime. O taip, mes grįšime.

Šukutės buvo maloniai sviestiškos, jei norėčiau patikslinti, tai prašyčiau, kad kitą kartą penkiolika sekundžių trumpiau būtų keptos, net jei kokie nors neišmanėliai pradės sakyti, kad oi, čia nepakankamai kepta, tai tiems neišmanėliams šmaukšt per marmūzę su aštuonkojo čiuptuvu ir kalmarus jiems ant ausų, tegu neaiškina. Jūros gėrybės ir žuvys kuo arčiau žalumo, tuo geriau.

Peileniai (pirmą kartą sužinojau, kad taip lietuviškai vadinami razor clams, mano mėgstami Ramiojo vandenyno moliuskai) buvo pavyzdiniai, mėsiško ir kartu gaivaus skonio, ateikit čia, restoranas, jau už juos jums prizas.

Žuvies sriuba buvo geriausia žuvienė Lietuvoje, skonis buvo puikus, tirštas, intensyvus, visko ten buvo daug, lyg ten būtų mirkusios ir pliuškenosi nekaltos dangiško grožio undinės, o paskui Neptūnas jas negyvai užbučiavo ir iš jų išvirė sriubą, štai koks ten buvo skonis. Tokia sriuba vaišino žveją Kastytį savo gintaro rūmuose deivė Jūratė.

Paprastas garnyras (jis ir priminė Graikiją) – pomidoriukai, gardinti kalendromis ir svogūnais – buvo tiksliai tai, kas pataikė papildyti visus jūrinius skonius. Garnyrą reikia daryti paprastai. Mokykitės, kiti Lietuvos restoranai.

Štai gėrybės
Foto: Andrius Užkalnis

Kalmaro čiuptuvas buvo dūminio grilio skonio, ir tai yra vienas geriausių skonių, ir jis buvo puikiai iškeptas, neguminis, neišprievartautas, neperdžiūvęs, ir jei jūs mėgstate aštuonkojus, tai užsisakykite čia aštuonias porcijas.

Ką čia dar? Austrės buvo stambios, pritvinkusios, skoniu trykštančios, šliurpčiojančios, ir nors gal ne pačios pačios, kokias tik esu gyvenime siurbęs, laižęs ir ragavęs, bet Vilniuje labai arti geriausio. Net, atleisk Viešpatie, žuvies spurgytės, toks, sakykime, popsinio nuodėmingo šlamštamaisčio variantas, buvo nepermirkusios aliejuje, jose buvo tik žuvies skonis, ir pagaliau net bulvytės, rankomis pjaustytos ir plonytės, gruzdintos, patiko net ir tiems iš mūsų (tai yra man), kas šiaip jau jų nemėgsta.

Visko viršūnė, absoliučiai visko, buvo tunas. Rausvas, idealiai vos vos termiškai apdorotas iš išorės, tai tas jūrų kepsnys, kuris atstoja steikus, T-bounus, file, išpjovas, sprandines, žandus ir papilves. Tai buvo dieviškas tunas. Tokiu tunu maitinasi Neptūnas, o po jo eina į savo haremą mylėti undinių.

Man tai buvo vienas geriausių pavalgymų šiemet, o aš valgau daug, dažnai ir skaniai, patikėkit. Dviese išleidome 40.13 Eur, neskaitant gėrimų ir neskaitant arbatpinigių.

Vilniuje reikia tokio restorano, jo seniai reikėjo, ir melskimės Neptūnui, visoms undinėms ir jūrų gyviams, kad jis ilgai ir laimingai gyventų. Penkios žąsys iš penkių.

„SeaSon“, A. Smetonos g. 5, Vilnius. Tel. +370 600 62244. Facebook profilis čia.

Pirmadieniais nuo 09:00 iki 17:00, antradieniais nuo 09:00 iki 21:00, trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 21:00, penktadieniais iki šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 21:00.