Ir man kartais norisi tiesiog maisto lėkštėse (geriausia - normaliose, ne kvadratinėse ir ne kregždutės formos, ir ne tuose tazikuose, kur neįmanoma padėti šakutės, kad ji nenusiliuobtų į padažą), ir kad būtų peiliai, šakutės ir šaukštai iš metalo ir tokie, kuriais galima valgyti be specialaus pasiruošimo, ir kai pradedi dairytis, tai tokių modernių vietų, kurios kartu būtu suprantamos eiliniam valgytojui, nėra taip jau daug.
Vieną tokią man rekomendavo Vilniuje netoli stoties, tiksliau, prie policijos komisariato ir buvusio „Aušros” kino teatro, kurį prisimena mano kartos žmonės kaip vietą, kur rodydavo indų filmus, ir kuris gerai, kad pagaliau užsidarė, nes, su visa pagarba etninei meno įvairovei, indų kinematografas yra sukūręs tūkstančius filmų ir nė vieno gero, todėl aš jų vietoje tiesiog nustočiau bandyti kurti kinematografą. Kiekviena tauta ko nors nemoka, pavyzdžiui, lietuviai nemoka šypsotis ir rašyti linksmos muzikos, o indai nemoka daryti filmų. Tiesa, Lietuvoje su filmais yra irgi ne kažką, bet tai čia tik toks pastebėjimas, nesusijęs su valgymu.
Tai štai, ta vieta, apie kurią mes su jumis šiandien kalbamės, vadinasi Moss, kas yra anglų kalbos žodis ir reiškia samanas.
Restoranas yra pusryčiams ir pietums (aš, aišku, galėčiau pasakyti, kad devintą ryto atsidarinėti pusryčiams yra keista, bet čia Vilnius - aš žinau, kad lietuvius labai sunku išvaryti pusryčiauti normaliu metu, kokią šeštą ar septintą, niekaip jiems tai nesigauna, tai todėl visi mes, ankstyvų pusryčių mėgėjai, turime eitį į „San Valentino” italų restoraną arba į gerus viešbučius, kur pusryčius duoda normaliu metu). Man netrukdo tai, kad “Moss” vakare uždarytas: pietus valgyti irgi svarbu.
Pietums atėjome pietauti trise, ir kolegės klausė: „kodėl čia?”. Sakau, rekomendavo man šį restoraną, ir tai buvo tiesa.
Aplinka paprasta, jokio išsikalinėjimo. Indai labiau brangūs ir skoningi, negu ekstremalūs (tiesą sakant, pamatęs lėkštes, jau maniau, kad viskas bus žymiai brangiau, negu buvo iš tikrųjų). Ir patiekalai visiškai suprantami ir visiems aiškūs: tokius, tiesą sakant, sunkiausia pagaminti ir tokiais sunkiausia džiuginti, nes žmonės žino, ko tikėtis, turi lūkesčius, ir lūkesčiai turi būti patenkinti.
Rikotos skrebutis su šilauogėmis (5,50 EUR) buvo toks suprantamas, kad galite jį suprasti, net ir į nuotrauką nepažvelgę - ir toks skanus, kad galėjo būti tiesiai iš Italijos, išskyrus kad Italijoje šilauogė nėra dažnai pasitaikanti uoga. Sakysite, tokio patiekalo neįmanoma sugadinti, ką čia spirgi? Tai kodėl daug kas sugeba sugadinti net tokį elementarų dalyką, kaip skrebutis? O čia paprastai pagamino ir viskas buvo gerai. Kaip ir skrebutį su avokadais.
Salotos su skrudintais avinžirniais ir vištiena (6,90 EUR) buvo vienos geriausių salotų ne šiaip Vilniuje, bet mano gyvenime. Kas yra geros salotos? Gali būti daug kas, bet mano supratimu, tai turi nebūti krūva žalumynų, kurias turi rupšnoti, kaip karvė žolę. Salotų pagrindas, žinoma, yra daržovės, žalumynai, bet turi būti pasirūpinta ir skoniu. Ir čia juo buvo pasirūpinta. Tą patį pasakysiu apie salotas su krevetėmis (7,90 EUR). Labai viskas paprasta, bet daug skonio paprastame patiekale.
Kiekvienas restoranas, kuriame galima net ir pietums valgyti Benedikto kiaušinių (šiuo atveju - su lašiša, 6,90 EUR) nusipelno atskiro pagyrimo, o jei dar gerai padaro, tai išvis valio. Kas yra geri Benedikto kiaušiniai? Pirma - teisinga bandelė, vadinamasis „English muffin”, kuri yra korėta ir minkšta, ir geba gerai sugerti padažą ir trynį. Antra - teisingai išvirtas kiaušinis marškinėliuose. Trečia - teisingas Hollandaise padažas, ne per sūrus ir ne per rūgštus (jame rūgštis balansuoja sūrumą), ir jau, gink Dieve, nesuputotas, kaip dabar pradėjo daryti vienas žinomas Vilniaus restoranas, ir ten pasidarė nebeįmanoma valgyti pusryčius, nes gavosi kaip riebalų putėsiai, ir tai yra siaubas. Čia visiškai viskas teisinga su Benedikto kiaušiniu, ir tai stiprūs žodžiai, kuriuos štai girdite iš manęs.
Buvo geri ir žavėjo ir džiugino paprastumu ir išbaigtumu ir „dienos pietų” patiekalai, kurių nėra kasdieniame meniu - blynelis su lašiša ir žuvis su jaunom bulvytėm. Aš nesustojau stebėtis, kad visa tai - paprasti patiekalai, ten nebuvo nė kruopelės pretenzijos ar nereikalingo eksperimentavimo, ir nė vienos sudėtinės dalies nebuvo pridėta tik šiaip, dėl mados ar dėl grožio, kaip dažnai būna pas nevykėlius, kurie svaigsta nuo savo „firminių receptų”, kas dažniausiai reiškia, kad jie pribarsto ant lėkštės šio to ir trečio, ir dar aviečių ir dar kokių majonezų, uogienių ir džemų ir dar ko nors, kad čia parodykim, kiek mes visko turime, tegu svečiai stebisi. O svečiai tokiais atvejais nesistebi, jie tik liūdi nuo chaoso lėkštėje. Jei pažiūrėsite į nuotraukas, pamatysite, kad patiekaluose yra visko, ko reikia, ir tik tiek, kiek reikia.
Ir trupininis pyragas (vadinasi „Močiutės”, na, ir gerai, kad taip vadinasi), 1,90 EUR, buvo paprastas, aiškus, skanus, delikatus ir ne kokia nors desertinė fantazija su uogiene iš ko nors, iš ko uogienės niekas neverda, pavyzdžiui, iš silkių uodegų su durnaropių medaus esencija ir saldinto fermentinio sūrio putėsiais.
Fantazuoti galima tiems, kas atkalė geriausiuose pasaulio restoranuose klasiką, praėjo per visas virtuvės pozicijas, lukšteno krevetes, skuto bulves ir darė viską ir dvidešimt metų arė prie plytos, kaip vergas, kai šefo rankos tapo instrumentais ir jis gali užsimerkęs išdarinėti triušį arbatiniu šaukšteliu per penkiolika sekundžių arba vien žvilgsniu pjaustyti antrekotą, o visiems kitiems reikia gaminti klasiką, ir daryti viską paprastai, kaip šis labai smagus restoranėlis prie stoties Vilniuje.
Pietūs trims žmonėms mums kainavo 48,80 EUR ir dosnius arbatpinigius, nes šis restoranas yra aiškus kelrodis daugeliui žymiai labiau išsidirbinėjančių vietų, kurioms dar dešimčia metų per anksti yra išsidirbinėti. Paprastume dažnai slypi sėkmė ir tiesa.
Keturios žąsys iš penkių.
MOSS Cafe, Pylimo g. 47 / Gėlių g. 2, Vilnius. Tel. +370 671 01017. Facebook profilis: https://www.facebook.com/mosscafevilnius/
Darbo dienomis nuo 09:00 iki 16:00, savaitgaliais nuo 10:00 iki 17:00.