Likę trys tūkstančiai restoranų manęs laukia, gal todėl, kad esu malonus ir teisingas žmogus. Kai kurie dar bando visokiais neteisingais būdais gauti apžvalgą, tačiau viskas, ką jie gauna, yra nulis mano dėmesio, kurio ir taip jau nebūna daug, nes labai daugeliui jį tenka dalinti. Patarimas: kviesti daugiau nei vieną (1) kartą ir kaulyti yra geras būdas manęs niekada nesulaukti. Kuo labiau mane spaudžia, tuo mažiau lankstus darausi. Kuo garsiau man rėkia, tuo labiau ignoruoju.

Šiandienos istorija yra apie restoraną, kurį apžvelgti bus lengva ir kartu labai sunku. Lengva todėl, kad jis yra puikus restoranas, ir tikiuosi, man pavyks jums paaiškinti kodėl.

Sunku todėl, kad aš negaliu jums pažadėti, kad nuėję gausite tą maistą, apie kurį aš čia rašau, nes jie numato keisti valgiaraštį, ir todėl net buvo nuomonių, kad aš neturėčiau rašyti apie tą vizitą. Kodėl jie nori keisti valgiaraštį? Ilga istorija, keitėsi šefai, naujasis virtuvės vadovas dirba visai neseniai, bet turi minčių apie kitokią koncepciją (kas yra jo teisė, nes tai jo virtuvė), tačiau
„Laukinių Žąsų“ apžvalgos nėra joks kompleksinis restorano reikalų įvertinimas. Aš rašau tik apie tai, ką ragavau apsilankymo dieną, o apsilankymas nebūna su niekuo derintas, todėl visokie meniu keitimai yra restorano vidaus reikalas arba jo problema.

Restoranui aš nieko uždrausti negaliu, tačiau „Pinewood Bar Lounge“, kuris yra prie Nemenčinės plento, praktiškai – Valakampiuose, aš tiesiog nuoširdžiai patariu nekeisti valgiaraščio. Kokius pusę metų, mažiausiai.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Nemenčinės plentas nėra gastronominė dykynė – esu portale DELFI rašęs apie nuostabų Kaukazo restoraną „Plento Bar Grill“, kuris ten yra netikėtoje vietoje, virš parduotuvės. Arti prie Vilniaus, atvažiuoti – vienas juokas. Net pavežėtojai į ten nusigauna.

„Pinewood Bar Lounge“ savo pavadinimu apeliuoja į pušyną, nors angliškai kalbančiam pasauliui tai daugiau primena „Pinewood Studios“, kino ir televizijos studijų kompleksą prie Londono, vieną didžiausių Europoje. Irgi neblogai. Buvau ten, peržiūrinėdamas ir tvirtindamas užsienio studijų užsakymu lietuviškai garsintus filmus vaikams (kokių tik užsakymų neturėjau, dirbdamas Anglijoje, ne vien skrajutes nešiojau ir vištas pešiau, suprantate). Filmus garsino Lietuvoje, o paskutinė kontrolė buvo Anglijoje.

Restoranas „Pinewood Bar Lounge“ turi fantastišką interjerą (visur medis, pro didelius langus irgi matyti medžiai) ir valgiaraštį, kuris iš pradžių manęs vos neatbaidė: esu pavargęs nuo degustacinių meniu, man jie yra nusibodę, bet tai mano asmeninė nuomonė. Aš noriu rinktis normalaus dydžio patiekalus, o ne knebinėti lašelius ir dulkeles. Gal aš išpaikintas ir jau per daug pasaulyje matęs, bet man šiais laikais reikia visai ko kito: gabalo tobulos amerikietiškos ar argentinietiškos jautienos, pilnos lėkštės pastos al dente ir su tokiu padažu, kad vien jį užuodę šunys iš po stalo šokinėtų, dubens sriubos su konkrečiais žuvies, krabų ir omarų gabalais – ir tegu jie būna puikiai pagaminti iš fantastiškų sudėtinių dalių, bet tegu būna viskas paprasčiau. Spektakliai prie stalų manęs nebeveža. Gal prieš penkiolika metų Japonijoje kaiseki vakarienės, kur keliavo begalės patiekalų vienas po kito ir ant lėkštės buvo po vieną žolelę ar grybuką, man ir buvo atradimas, bet dabar kuo toliau, tuo labiau grįžtu prie savo itališkų ir amerikietiškų šaknų. Nepyk, mama, kad užaugau banditu. Čia kaip automobiliai: bandyk kiek nori visokių žaisliukų, o bavariškas iš trijų raidžių su pirma „B“ vis tiek labiausiai sužadina.

Restorane trys degustaciniai meniu: jūros gėrybių (46 EUR), jautienos (tiek pat) ir vegetariškas (42 EUR), kurio nebandžiau, ne todėl, kad jis pigiausias, o todėl, kad kam valgyti vegetarų maistą, kai yra mėsos? Visiems žinoma, kad daržoves renkasi tie, kas negali nusipirkti išpjovos, o be to, jei Dievas nebūtų norėjęs, kad mes valgytume mėsą, nebūtų sukūręs Parmos kumpio ir amerikietiškos jautienos kepsnio su krauju. Mėsa yra Dievo kūrinys, jeigu ką. Neužsisakai šašlyko – rodai nepagarbą mūsų Kūrėjui.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Užsisakėme su drauge vienas vieną meniu, kitas – kitą, ir abu keitėmės visais patiekalais, kaip visada darome. Patiekalų aprašymai? Prašom.

Pradžioje buvo improvizuota gazpačo sriuba, nė vieno mūsų šiaip nemėgstama, tik čia ji buvo su braškėmis ir mėtomis, ir todėl buvo gaila, kai ji baigėsi. Dieviška. Kovoje tarp braškių ir pomidorų visada laimi braškės.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Duona ir itališkos duonos lazdelės, irgi pačių keptos, buvo mūsų sunaikintos, ir nereikėjo nieko nunešinėti, atvirkščiai, norėjome dar. Kas moka kepti duoną, tas dažniausiai ir kitus dalykus sugeba gaminti.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Jautienos tartaras su brandintu kiaušiniu buvo dieviškas ir per greitai baigėsi. Pažiūrėkite nuotrauką. Norėjosi praryti šią svajonę vienu kasniu. Ir jis buvo išdėliotas ant burratos, švelnutės ir nuostabiai tinkančios.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Palaima buvo ir sepijos vualis ant tuno, ir tuno carpaccio su avokadų džemu ir imbieru, gal kiek mažiau patiko tuno kepsnys – jis buvo rausvas viduje, bet norėjosi dar rausvesnio, gal pusės minutės mažiau karštyje, ir man abejonių sukėlė žaliųjų žirnių ledai prie to patiekalo – taip, kontrastas, bet nebūtinai toks, kokio labai norėtųsi ar kuris džiugintų.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Jautienos žandas ant jūros dumblio salotų (wakame) buvo toks, kad aš dabar iš Italijos atskrisčiau jo suvalgyti, jei tik kas duotų privatų lėktuvą iki Vilniaus. Tobulas juslinis malonumas buvo šonkauliai, kurie buvo pasakiški, su ištrauktais kaulais (pjaustai kaip kepsnį), ir su vyšniomis, ir derėjo su fermentuotų vynuogių sulčių gėrimu, kurio pavadinimo negaliu minėti, tik pasakysiu, kad sultys yra iš Barolo regiono Italijoje ir jų kvape irgi yra randamos tų vyšnių natos. Neraginu ir neskatinu jūsų užsisakinėti to gėrimo, gerkite geriau mineralinį vandenį.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Tiramisu „kitaip“, 11 EUR (taip, mano gyvenime tai yra gal penkiasdešimta „tiramisu kitaip“ variacija), mažai priminė tiramisu, bet buvo fantastiška ekskursija į vaikystę – tai buvo kaip ištirpę grietininiai ledai, užlieję sutrupintus skanius lietuviškus sausainius, „Gaidelis“ arba „Miško pasaka“. Morengai su kapotais obuoliais ir ledais (irgi 11 EUR) buvo saldūs ir rūgštūs, traškūs ir minkšti, gaivūs ir jaukūs.

Sumokėjome dviese 167 EUR ir dar 20 EUR arbatpinigių (banknotas kadre neparodytas, bet jūs žinote, kaip jis atrodo). Aptarnavimas buvo puikus – išmanus, kantrus, ir su giliomis žiniomis apie patiekalus. Komplimentai padavėjui.

Restoranas Pinwood
Foto: Andrius Užkalnis

Už tą maistą, kurį valgiau – penkios žąsys iš penkių.

Ar galiu rekomenduoti juos? Su sąlyga, jei pasiskambinsite prieš važiuodami jiems ir pasiklausite, ar meniu vis dar toks pat. Jei taip, tada rekomenduoju. Jei pasikeitęs, tai nieko apie jį pasakyti negaliu, nes jo neragavau.

Dabar suprantate, kodėl aš jiems nerekomenduoju keisti valgiaraščio? Skambinkite jiems, teiraukitės ir važiuokite, kol nevėlu.

Pinewood Bar Lounge, Nemenčinės pl. 37, Vilnius. Tel. +370 687 00909. Tinklalapis: www.pinewoodbar.lt Facebook profilis: https://www.facebook.com/PineWood-Bar-Lounge-1065066097035203/

Nuo antradienio iki penktadienio: nuo 18:00 iki 23:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 11:00 iki 23:00