Mūsų šalis tikrai nenusipelno tokios skanios vietos, taip kad skubėkite. Taip, aš tai pasakiau: Lietuvos žmonės (ne visi, žinoma, čia kalbu tik apie planktono masę, o mano tekstus skaito protingiausi ir geriausi), tie „paprasti žmonės“, kemšantys ir besirengiantys bet ką, važinėjantys į Kaliningradą pigių šašlykų ir dar pigesnio dyzelino, kasdien užpildantys savo neišmanančiomis sėdynėmis, pilvais ir celiulito šlaunimis tinklinių picerijų, liaudies maisto dvarų ir kitokių čarlių sales ir terasas, kur lėkštėse viskas plūduriuoja majonezo kunkuluose, perkantys naujos statybos kartoninius butus „Imperatorių terasose“ su vaizdais į sąvartynus, tiesiog nenusipelno tokios kokybės amerikietiško maisto, tokios atmosferos, tokios meilės kvapui ir skoniui, kokį siūlo ši pasakiška vietelė Aušros Vartų gatvėje Vilniuje.

Foto: Andrius Užkalnis

Nedaug trūko, kad ir mes ten liktume nenuėję. Pirmą kartą, kai bandėme Kansas City Bar-B-Que, ten buvo uždaras vakaras – tiksliau, šeimos nariams ir artimiesiems, na, ir man pasiūlė ateiti kitą kartą (negi gadinsi apžvalgininko apsilankymu ilgai lauktą šventę). Neliepė eiti lauk, būtų davę ir atsigerti pavargėliui, bet aš ir pats nenorėjau nekviestas ten būti. Tai ir išėjome.

Ta šonkaulinė yra vienoje labiausiai neglamūrinių sostinės vietų – tai tas Aušros Vartų galas, kuris jungia Aušros vartų išorinę pusę su geležinkelio tiltu – ten siauri šaligatviai, dulkini langai, bet jei norėčiau visko sutvarkyto ir blizgančio, eičiau valgyti kokiame naujame muziejuje ar galerijoje. Taip jau yra, kad geriausios vietos pavalgyti būna dažniausiai apsilupusiuose miestų kvartaluose. Žinote, kodėl? Nes į tokias vietas atsitiktiniai turistai neužeina. Dėl vaizdo ir poniško pasisėdėjimo ten irgi neužsuka visos toks poničkos su pyragaičiais, nusėdusios „Sugamour“ ir panašias vietas. Ten taip pat neateina ir lizinginių galvijų bandos, kurioms mieliausia yra laminuotas valgiaraštis ir amžina 40 proc. nuolaida, tatuiruota padavėjai ant riešo. Ten ateina tie, kas nori skaniai pavalgyti.

Foto: Andrius Užkalnis

Paprastai neinu antrą kartą, kai pirmą kartą nepasiseka gauti vietos. Bet čia bandžiau. Paprastai nerašau apie interjerą, nebent ten būna kokia nors nesąmonė, iš kurios norėčiau pasijuokti – bet čia didžiulė ir graži JAV vėliava pakabinta lange, džiugina akį ir širdį. Paprastai man nėra svarbu, kokia muzika groja, nebent išgirstu „Belyje rozy“ ir suprantu, kad vieta, turbūt, skirta naujiems vatnikams ir sovietinio raugo dar neišvėdinusiems seniams-dinozaurams. Bet čia grojo puikus amerikietiškas country, kokio niekas nesiklauso Lietuvoje, ir glostė man širdį mielu raudonkakliu žavesiu, tikrų laukinių vakarų harmonijomis, kai groja bandžos, o ūsuoti ir skrybėlėti atlikėjai languotais marškiniais dainuoja apie viskį, liūdesį ir bobas, kurias dabar jau myli kitas kaubojus savo sunkvežimyje (ilgesys yra dėl bobų, ir nuo jų ir polinkis viskiui). Tai mano mėgstamiausia muzika, kurią visada klausausi, kai tik esu Amerikoje.

Foto: Andrius Užkalnis

Bet svarbiausia yra maistas. Šonkauliai ten yra ant lėtos kaitros gaminti, ir man net parodo tą rūkymo spintą, kur jie pasiekia savo patį skanumą, ir jums parodys, jei paprašysite.

Paragavome „Baby Back“ šonkaulių (čia ta siauresnė juosta) ir „St.Louis Style“ (platesnė), abu po 9.99 EUR, įskaitant ir visus garnyrus. Dar buvo „Spare Ribs“, kurie riebesni, bet man iš šonkaulių visada patinka tie, kurie sausesni. Gamintojas ir savininkas sako, kad jis labiausiai siekia skonio, o ne to mitologinio kritimo nuo kaulo, kur mėsa neva drimba žemėn vos papūtus ar prilietus. Glazūros yra trys, jūsų pasirinkimui: „Jack Daniels“ (su viskio skoniu), „Kansas“ – čia jau ta saldi ir tradicinė, ir „Suicide“ su trimis nupieštais pipirais, glazūra su Trinidado vaiduoklio („Trinidad Ghost“) ghost paprika, turinčia 700 tūkst. apsukų, arba taškų, skovilio aitrumo skalėje. Tai dar ne pats baisiausias iš pipirų, bet tai jau branduolinio reaktoriaus zona. Aš tokių dalykų vengiu. Todėl imame tradicinę glazūrą.

Foto: Andrius Užkalnis

Tai buvo geriausi šonkauliai Lietuvoje ir turbūt Europoje (ypač ta platesnė juosta, St.Louis Style, ji mums patiko žymiai sodresniu skoniu). Tai skonis, mušantis per kraštus. Tai svaigulys, narkotikas ir nuodėmingas sapnas.

Dar ten būna kepsnių, bet pasilikome kitam kartui, kaip ir brisketą, kurio tądien nebuvo, jis būna pagal atskirą skelbimą net ne kiekvieną savaitę, brisketas yra amerikietiško pjaustymo jautienos krūtininė, ilgai apdorota švelniame karštyje, tai yra pasakiško skanumo mėsa, pajuodusi ir apanglėjusi iš išorės, rausvai ruda viduje – aš negaliu sulaukti, kada jie jos turės, nes Lietuvoje brisketas nebuvo tai, ką galima rasti.

Lyg nebūtų gana interjero, muzikos ir geriausių Lietuvoje šonkaulių, garnyras buvo ant tobulybės ribos: nesuglebusios, nesuzmekusios coleslaw salotos, traškios ir gaivios, ir pupelės su šoninės gabaliukais, sprogstančios burnoje skonio užtaisais, ir marinuoti svogūnėliai, ir pipirai, ir rauginti agurkėliai. Viešpatie, laimink šitą restoraną, laimink mus visus, kas mėgsta tokį maistą, ir laimink Ameriką, kurios naujas gabalėlis atsirado Vilniuje.

Sumokėjome dviese 24 eurus (būčiau sumokėjęs 240, ir nebūtų gaila), ir palikau šešis eurus arbatpinigų. Ir buvau tokioje ekstazėje, kad net čekį pamiršau nufotografuoti, nes ne tas galvoje buvo. Smegenis buvo užliejusi glazūruota palaima. Lietuvai toks maistas yra per puikus. Eikite ten, kol jis dar yra, nes tai – stebuklas. Penkios žąsys iš penkių.

Kansas City Bar-B-Que, Aušros Vartų g. 23, Vilnius. Tel. +370 694 222 33. Facebook profilis.

Trečiadieniais ir ketvirtadieniais – nuo vidurdienio iki 20:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 22:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.