Nereikėtų girtis tamsumu ir neišmanymu. Jei neskaitai knygų, nežiūri filmų, nemoki užsienio kalbų, nekeliauji po pasaulį, nesirūpini savo sveikata - tai nėra priežastis didžiuotis. Lygiai taip pat neišlavintas gomurys, maisto nepažinimas, vynų neišmanymas, savanoriškas pasilikimas sovietų Lietuvos virtuvės skurde ir bukume yra didelė gėda.
Jau tris dešimtmečius kiekvienas gali laisvai keliauti, atostogauti, kur tik širdis geidžia, uždirbinėti pakankamai pinigų, kad galėtų patirti viską, ką geriausio gali pasiūlyti pasaulis – bet kai kuriems užtenka bulvės ir ropės, batono ir riebaus karbonado, ir dar šlapios dešros (kurios receptas ir technologija, beje, buvo sovietiniams žmonėms nupirkta Amerikoje, kad jie galėtų būtų maitinami pakaitalais – amerikiečiai, pardavinėdami gudriai gaminamus pakaitalus skurdžiams, visais laikais uždirbdavo pakankamai pinigų, kad galėtų patys valgyti itališką saliamį, Parmos kumpį ir puikiausios jautienos steikus – čia tiesiog paaiškinau, kad žinotumėt, kaip veikia pasaulis).
Jei didžiuojatės, kad jums neįdomu geriausias užsieninis maistas ir garsiai demonstruojate savo skonio skurdą, kaip elgetos Indijoje demonstruoja savo suluošintas galūnes, greičiausiai širdyje esate sovietinės daržovės, tos pačios kietos ropės, padaužytos bulvės ir peraugusios, sumedėjusios cukinijos. Pastukseni krumpliais į tokio skurdžiaus makaulę ir garsiai skamba, kaip arbūzas turguje. Gerai rezonuoja.
Restoraną „Greita Sraigė“ radome tik rekomendacijos dėka, nes į tokią Vilniaus vietą net apsirūkęs neužklystum, nebent atvežtų koks pradedantysis taksistas, pasiklydęs nuo kelio. Dvarčionys mano vaikystėje buvo tokia vieta, kur be reikalo niekas nevažiuodavo – ten buvo pramoninis rajonas, panašiai, kaip Raudonosios Armijos prospektas, tik gamta gražesnė. Dvarčionyse buvo keramikos gamykla (ir pats restoranas yra Keramikų gatvėje, kas yra mielas senovinis gatvės pavadinimas; šiais laikais niekas nebevadina gatvių profesijų pavadinimais, nes kitaip turėtume Vilniuje šias gatves: Vadybininkų, Rinkodaros Specialistų, Viešųjų Ryšių Ekspertų, Influencerių ir Maisto Kritikų). Gamyklai prieš trejus metus buvo iškelta bankroto byla ir dabar tose patalpose gražiuose pušynuose sostinės šiaurės rytuose vykdoma žymiai pelningesnė ir daugiau pridėtosios vertės kurianti veikla, negu vonios plytelių gamyba. Restoranas yra vienas tokios pažangios veiklos pavyzdžių.
Jeigu man reikėtų apibūdinti šį restoraną, jis yra eklektiškas – yra ir italų, ir prancūzų, ir amerikiečių virtuvės patiekalų – bet praktiškai viskas ten yra patiekalai (išskyrus galbūt šaltibarščius), kurių sovietinio skurdo Lietuvoje žmonės neturėjo. Tai restoranas tiems, kas neprisimena sovietmečio, nes yra per jauni, o taip pat tiems, kurie jį prisimena ir jo nekentė. Aš sovietmetį prisimenu puikiai, ir taip pat prisimenu, kaip norėjau gyventi kitaip, ir tą kitokį gyvenimą man atnešė laisvė ir nepriklausomybė. Man laisvė reiškia galimybę kasdien valgyti austres ir kitus patiekalus, apie kuriuos čia ir pasikalbėsim.
Nė vienas žmogus sovietiniais laikais nevalgydavo austrių – net ir tas žmogus, kuris galėdavo patekti į privilegijuotas parduotuves, kur būdavo olandiško alaus skardinės ir pigus škotiškas viskis. Austrių nebūdavo niekur, nes sovietų šalyje jos nesiveisė, o atvežti jas greitai ir šaltai iš užsienio sovietų šalis nesugebėjo ir neturėjo tam pinigų. Žmogų į kosmosą gali paleisti, bet austrės atvežti iš Prancūzijos ir padėti ant stalo jiems niekaip nesigaudavo.
Čia yra dvi austrių rūšys – Cadoret (švelnios ir vos saldokos), 28 EUR už tuziną, ir Gillardeau – mėsingos, su agurkine gaiva, 38 EUR už tuziną. Graži pradžia nesovietiniams pietums lauke. Restorane yra paprasta, bet erdvi terasa, o vaikai gali žaisti čia pat ant žolės – jeigu jums reikia vietos, kur galima nuvažiuoti visa šeima ir neskubant ramiai būti, tai galite atkreipti dėmesį, net jei vaikai nevalgys austrių, o gal ir valgys, jei tėvai juos teisingai auklėja. Jei tėvai vaikams iki paauglystės neįdiegia gero skonio, iš tokių tėvų reikėtų bent jau vasaros laikotarpiui atiminėti vaikus ir išsiųsti į Italiją, kad bent maisto receptoriai išsilavintų.
Kol nepamiršau, norėjau restoraną pagirti už vakarietišką pavadinimo rašybą: „Greita Sraigė“ – abu žodžiai didžiąją, kaip įprasta civilizuotų Vakarų kalbose, pavyzdžiui, anglų kalboje. Aš, beje, visada rašau savo apžvalgų tinklalapio pavadinimą „Laukinės Žąsys“, pradėdamas abu žodžius didžiosiomis raidėmis, nes man būdinga anglakalbė rašyba ir kalbos standartai.
Dar buvo vienas užkandis, kuris buvo visiškai lietuviškas (tiesa, sovietinės Lietuvos maitinimo įstaigose jo niekada irgi nebuvo) – obuolių sūris.
Nuostabi, gaivi, kutenanti riešutų užuominomis buvo burrata, pateikta su smulkiai kapotu pomidorų, svogūnų, žolelių mišiniu – tokia „pico de gallo“ (meksikietiškos neskystos ir nevirtos salsos, kurioje dar būna kalendros) versija. Kainavo 5 EUR – rimtai, dar kur nors galima gauti tokį patiekalą už penkis eurus?. Čia buvo ne tiek Italijos, kiek pietų Kalifornijos pojūtis, nes sveiko itališko maisto mišinys su Meksikos akcentais. Burratos, beje, irgi nebuvo sovietinėje Lietuvoje – niekas net nežinojo, kad tokia būna.
Keptos jūrų šukutės (10 EUR), elastingos, nė trupučio neperkeptos (jas lengva sugadinti), su raudonųjų ikrų deimančiukais buvo pavyzdinės. Jos buvo šukučių elitas ir influencerės. Tai buvo šukutės, kurios gyveno gerai ir didžiavosi, būdamos taip skaniai patiektos. Šukutės yra vienas patiekalų, kuriuos galėčiau valgyti nesustodamas, kol neprarasčiau sąmonės tiesiog prie stalo. Kartu su omarais, austrėmis, snieginiais krabais ir mėlynapelekiu tunu, šukutės yra vienas tų patiekalų, kurių neįmanoma persivalgyti. Bent jau man neteko. Spėkit, ar būdavo šukučių pirkti sovietinėje Lietuvoje? Pasvajokite. Dar vienas laisvės dėka atsiradęs produktas.
Kaip ir geras rizotas (kai kas jį daugiaryžiu vadina – tik šį kartą patiekale labiau norėjosi saldumo, rūgštumas buvo perteklinis) su voveraitėmis (6 EUR): voveraitės augo, žinoma, ir sovietiniuose miškuose, tačiau tokių gerų itališkų ryžių, išvirtų al dente, sovietų žmonės nežinojo. Aš vaikystėje galvojau, kad ryžiai yra vienas šlykščiausių patiekalų, nes juos patiekdavo arba pervirusius, košelienos forma, arba vadindavo „plovu“ ir patiekdavo su žiaukčiojimą keliančiomis kiaulienos odomis – vaikų darželyje vieną sykį iš to „plovo“ išrinkau ir ant grindų sumėčiau visas tas skūras, ir gavau barti. Jau tada buvau maistui reiklus vaikas, tik tos šeimininkutės, virusios tą šlykštynę ir vogusios gerą mėsą ir ją nešusios pas save į namus, dar nežinojo, kas iš manęs užaugs ir kad jos bando maitinti būsimą Lietuvos šviesulį. Dabar tos šeimininkės yra pragare, šakėmis murkdomos velnių karšto plovo kubiluose.
Ko tik ten dar nebuvo: ir kvapni, chorizo dešra (5 EUR), kuri atrodė kaip nesibaigiantys savaitgalio pietūs Ispanijos viloje, ir šparagai (juos dar vadina smidrais, bet tas žodis toks negražus, kad jo nevartokite), irgi 5 EUR, apvynioti šonine ir patiekti švelniame sūrio padaže – tai nuostabi sveiko maisto iliuzija, nes nuo šoninės ir nuo sūrio dar niekas nesulyso, bet gali galvoti, kad čia daržovės ir todėl viskas gerai. Tame buvo toks nuostabus kaimo pojūtis, bet ne lietuviško apsileidusio kaimo su tupyklomis lauke, o prabangaus kaimo kur nors Europos pietuose, kur žmonės neskuba, gyvena gerai ir ilgai ir niekuo nesiskundžia, nes moka būti laimingi.
Ir dar, sakykite, kas sovietiniais laikais valgydavo šparagus ir chorizo dešrą? Tokios nė girdėję nebuvo.
Čia pat ant grilio iškeptas steikas (11,90 EUR – rimtai, žmones, ar jus kas nors subsidijuoja, kad taip pigu?) su bulvytėmis, gardintomis rozmarinu ir česnakais (geriausios šiemet valgytos bulvytės Lietuvoje, tiesą sakau) buvo idealiai rausvas, net nuotrauką padariau. Tiesą sako tie šefai, kad žmones, kurie užsisako „gerai iškeptą“ kepsnį, turi būti vejami lauk iš restorano tą pačią minutę, daužant šlapiais škurliais ir šluotkočiais, kad daugiau niekada nedrįstų reikalauti maisto gadinimo.
Mes užsisakėme net šaltibarščių (čia draugė užsisakė, nes ji visada jų užsisako), kurie kainavo juokingai, 3,50 EUR, ir buvo tokio net prancūziško skonio ir išvaizdos – švelnūs, ne per rūgštūs, delikatūs, balansuoti. Gal ir aplinka ir pateikimas prisidėjo prie prancūziškumo įspūdžio.
Desertas (profiteroliai su uogomis, 4,50 EUR) buvo vėl sugrįžimas į Italiją, ir uogų rūgštumas kuo puikiausiai atsvėrė saldumą. Tuo momentu mums jau patiko absoliučiai viskas. Iš ausų šaudė džiaugsmo žvaigždutės ir sukosi virš stalo, kaip skraidantys jonvabaliai.
Dviese sumokėjome 94,50 EUR ir dar arbatpinigius, atsikėlėme nuo stalo visiškoje ekstazėje (dar ten yra parduotuvėlė, ir iš ten gera parsivilkti skanėstų į namus – prancūziško sviesto su jūros druska, trumų pastos, kurią nesustodami maišome į visas kiaušinienes, omletus, grikius ir net perlines kruopas, sūrių ir ančiuvių, nuo minčių apie kuriuos aš jau dabar svaigstu – ir, pastebėkit, tai irgi yra patiekalai, kurių nebūdavo sovietinėje Lietuvoje, kokie tau trumai pas komunistus).
Tai gero gyvenimo, nesovietinio skonio, lėto valgymo ir teisingos pasaulėžiūros restoranas. Jei visa ta fantastika, kurią aprašiau, jums nieko nesako ir tik suerzino, tai turbūt be reikalo perskaitėte tekstą. Visi kiti jau ryjate seiles. Penkios žąsys iš penkių.
Greita Sraigė, Keramikų g. 2, Vilnius. Tel. +370 695 61403. Facebook profilis: https://www.facebook.com/greitasraige.lt/
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 10:00 iki 22:00. Šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00. Sekmadieniais nuo 11:00 iki 22:00.
