Būna ir kitaip: nueini, valgai, ir supranti, kad turi geriausią darbą pasaulyje. Aš tikrai turiu geriausią darbą pasaulyje. Kai darbas yra vakarienė su draugais, gera nuotaika, puikus maistas, ir galvoji: kaip gerai padariau, kad šitokias pareigas susigalvojau. Jaučiuosi laimėjęs gyvenimo loteriją.
Šiuo atveju buvo dar geriau. Ėjome su draugais, kurių vieną galite matyti nuotraukoje, bandyti lietuviško restorano. Draugas atėjo su hipsteriniu japonišku juostiniu fotoaparatu, kaip darome visi tie, kas turime per daug pinigų: kam pigiai fotografuoti skaitmenine kamera, jei galima kūrybiškai pasireikšti primityviu, bet tokiu mielu juostiniu plastmasiuku; be to, kai tokį išsitrauki, visi žmonės aplink pavydi ir caksi liežuviais, jie irgi taip norėtų, bet kur jau jiems. Ir tame restorane, kurį buvome nusižiūrėję, ir kur atėjome, nebuvo vieno iš patiekalų, kurio norėjome, ir nebuvo šaltibarščių, kurie irgi yra valgiaraštyje, ir jų nėra.
Restoranas be šaltibarščių dažniausiai yra restoranas be ateities. Pirma mintis buvo parašyti apžvalgą iš to, kas yra, bet apžvalga garantuotai būtų nesmagi, ir su draugais nebūtume gerai vakaro praleidę. Ir kiek jau galima visus sudirbinėti?
Prisiminėme, kad netoliese yra restoranas „Trattoria da Flavio“, apie kurį buvau rašęs daugiau nei prieš penkerius metus, ir jis vis dar turi gerą reputaciją. Man iš tų laikų liko prisiminimai apie labai gerą maistą ir bedievišką chaosą salėje, blaškymąsi ir ilgą laukimą. Bet restoraną įvertinau tuomet gerai.
Dabar, pasirodo, restorano Ligoninės gatvėje Vilniuje nebėra, jis persikėlęs kitur, ir gavome važiuoti į Totorių gatvę, ir – pasirodo – jis yra toje pačioje vietoje, kur anksčiau buvo tokia labai nekokia Artimųjų Rytų vieta, blanki, kaip autobusų tvarkaraštis vėjo ir lietaus nugairintoje provincijos pakelės stotelėje.
Lauke sutinku patį poną Flavio, šeimininką, jis su manim irgi pasisveikina, lyg pažindamas, lyg ir ne (negaliu gi norėti, kad mane visi pažintų), ir užeiname į vidų ir džiaugiamės, kad rezervavome telefonu, nes antradienio vakaras, o viskas užsėsta svečiais, lyg būtų Naujųjų Metų išvakarės ir dar visiems išmokėjo po tryliktą atlyginimą. Kad viskas bus gerai, suprantu jau nuo to momento, kai atneša brusketą, duoneles su pomidorais ir alyvuogių aliejumi. Ak, taip, prisimenu aš – juk jis pats importuoja labai gerą alyvuogių aliejų, kuris man jau tada glostė širdį.
Žinot, būna toks jausmas, kad dar net nepadalino kortų, o tu jau žinai, kad laimėjai? Man buvo toks jausmas, atsivertus valgiaraštį. Norėjau visko, mano draugė norėjo visko, draugai norėjo visko, ir absoliučios sėkmės nuojauta tvyrojo ore ir netilo, kaip zvimbianti įtempta styga.
Priėjo pats ponas Flavio, sako, atsiprašau, aš tavęs nepažinau, tu Užkalnis, tu tas pats Užkalnis, kuris rašei apie mane tada, aš tavęs dabar nepažinau, nes aš senstu, o tu eini vis jaunyn. Sakau, baikit jau, pone Flavio, baciamo le mani, bučiuojam rankas jums, atrodot vis geriau, o pats džiaugiuosi, nes man malonu, kad mano teigiami pokyčiai nelieka nepastebėti, vis bręstu ir gražėju, kaip koks velnys.
Ponas Flavio moka visiems parodyti dėmesį – virtuvėje jau dirba jo mokiniai, o jis visą laiką dirba su svečiais (nors yra ir padavėjų), ir nelieka nieko, su kuo jis nepasikalba, ko nepaklausia vardo ir su kuo nepasikalba apie santykį su itališku maistu. Čia reikia atvesdinti daugelio kitų restoranų savininkus ir padavėjus į pamokas, kad pamatytų, kaip yra dirbama, kaip yra ne tik lėkštės nešiojamos, bet kuriama patirtis ir vakaras, nuo kurio norisi pulti ant žemės ir dėkoti už tai, kad čia tau buvo sukurta viena geriausių patirčių gyvenime.
Restoranas, kuris ne tik rūpinasi, bet ir moka parodyti, kad svečiu rūpinamasi, nusipelno laimėti.
Toliau eis aprašymas to maisto, kurį mes valgėme, ir nuo kurio mums nuosekliai rovė stogus. Švelni, kreminė burrata su sūriais ančiuviais (12 EUR) kirto į paširdžius. Tai jau buvo nebe pažadas, o garantija, kaip gerai viskas bus.
Vitello tonnato (24 EUR), plonai pjaustyta veršiena švelniame tuno padaže, Piemonto stiliumi, buvo kaip masažas su laiminga pabaiga, kaip meilės glamonės, kaip egiptietiškos medvilnės patalynė po sunkios darbo dienos. Tai buvo gero gyvenimo esencija, tai buvo priežastis, kodėl žmonės nori mesti viską ir išsikraustyti į Italiją – kad galėtų kasdien valgyti taip.
Ančiuviai alyvuogių aliejuje, Kampanijos receptas su paprika ir trupučiu česnako (9 EUR), aštuonkojis su bulvytėmis (12 EUR), pasta tagliatelle su langustinais (12 EUR), didžiosios krevetės, Kalabrijos stiliumi, kvepiančios jūra, su česnakais ir aitriais pipirais (20 EUR), net cukinijų garnyras (cukinijų, mano taip nekenčiamų cukinijų, kurias aš lapnojau, lyg jos būtų mėsėdiškos, paraikytos ir stebuklingai pagamintos iš Parmos kumpio, amerikietiškos brandintos jautienos ir dar užgardintos foie gras paštetu su traškios šoninės užvyniojimu – tai stebuklas, kai daržovė gali būti tokia puiki, kad ją valgai, ir galvoji apie mėsą) su česnakais ir parmezanu (6 EUR) – visa tai buvo alpulį varanti kokybė, tai buvo maisto dalykai, kurie nyko iš lėkščių, mes keturiese naikinome šią šedevrų bakhanaliją, kaip pamišę. Aš vos spėjau fotografuoti.
Baltame vyne troškinta jautiena su voveraitėmis (20 EUR) buvo išmylėta iki nepadoraus minkštumo, ji tirpo burnoje ir varvėjo skonio syvais. Dieve mano, kaip aš noriu vėl atsidurti prie to stalo, ir tegu ir vėl jie viską man neša.
Prieš nešdami spagečius carbonara mus įspėjo, sako, čia tokie labiau lietuviams neįprasti – be grietinėlės. Nes lietuviai (kaip ir kitos tautos, gadinančios italų maistą) vietoje klasikinio carbonara recepto – kur padažas pagamintas iš kiaušinio, kietojo sūrio, juodujų pipirų ir spirgučių iš kiaulienos žando – privaro grietinėlės, ir už tai reikėtų bausti, uždaužant žmones picos ližėmis, jei tik tokios bausmės būtų legalios.
Mes sakome – o mes tik tokius ir pripažįstam, teisingus itališkus spagečius. Ir spagečiai carbonara (12 EUR) buvo neįsivaizduojamai geri, juos galima buvo valgyti kartu su lėkšte ir stalo įrankiais. Pasta buvo išvirta taip, kaip ji turi būti išvirta: al dente, tai yra kietokai, kaip valgo tie, kas išmano ir pažįsta italų maistą.
Skirtingai nuo to, kaip galvoja kai kurie neišmanėliai, kurie sako „kiek žmonių, tiek nuomonių“, nėra teisėto ir protingo būdo mėgti iki košės suvirtą pastą. Dėl skonio tikrai nesiginčijama: yra teisingas skonis ir yra maušų pervirta pasta, kurios minkštumas visiškai atliepia smegenų tirštumui jų galvose. Tai, kad lietuviai mėgsta lakštinius pervirti, turėtų būti mūsų nacionalinė gėda, apie ką negalima niekam pasakoti: kaip valstiečių vyriausybė, kaip violetinis patvorys, kaip tai, kad Paksas buvo prezidentu, o Venckienė – teisėja.
Kaip ir blogi politikai prie valdžios, išrinkti tamsios sovietizuotos liaudies, taip ir pervirta pasta yra skausmingos okupacijos palikimas. Lygiai kaip ir lietuvių nemokėjimas skaniai gaminti baravykų (kai juos, sukapotus gabalais, pričirškina riebiai su cibuliais ir džiaugiasi, kad čia mūsų toks paveldas – tai ne paveldas, tai ubagų ir nevykėlių vykdomas puikaus maisto produkto genocidas).
Klausykit, kodėl aš, toks protingas, smalsus ir rafinuotas, maistą ir vyną išmanantis ir apie jį dieviškai rašantis, turėjau gimti šiame kulinarinio Černobylio krašte, makaronus perverdančioje Marijos žemėje, kur pastą nužudo emaliuotame puode, o mėsą perkepa, kol ji primena medžio žievę iš švento Šiluvos pušynėlio, kur Dievo motina pasirodė lietuviams? Kodėl lietuviai negali būti truputį labiau, kaip italai, arba bent jau tokie, kaip aš?
Kodėl restoranų su tokio lygio virtuve Vilniuje nėra trijų šimtų šešiasdešimt penkių, kad aš galėčiau kiekvieną dieną eiti į skirtingą restoraną? Atsakykite man.
Bet nekalbėkime apie mane, grįžkime prie maisto iš Flavio restorano. Pabaigai aš palikau patiekalą, kurio mes norėjome užsisakyti dar, vietoje deserto (ir būčiau taip ir padaręs, jei man būtų leidę, bet tie žmonės, mano draugė ir mūsų draugai Edgaras ir Aurelija, neleido) – tai buvo ravioliai su grybais, rikotos sūriu ir juodaisiais trumais (26 EUR).
Negaliu rašyti visų galvoje pasistojančių ir pulsuojančių palyginimų, nes čia portalas, kurį gali skaityti nepilnamečiai ar jautresni žmonės, kuriems gal mano metaforos nepriimtinos, tačiau jų valgymas buvo kaip pačios intymiausios glamonės, tie ravioliai išmylėjo mūsų lūpas ir gomurius, erzino liežuvius ir šnerves, kvapais žadindami fantazijas, taškydami tiesiai į smegenis karštas malonumo čiurkšles. Svajojau ir troškau, kad štai noriu dabar gyventi čia, tarp šių lėkščių, ant kulinarinės meilės ir aistros altoriaus, ir tada aš būsiu laimingas. Būna seksas be meilės, būna meilė be sekso, būna taip, kad nei vieno, nei kito, o čia buvo viskas pilnoje komplektacijoje: trumais kvepianti ekstazė lėkštėje, apsnigta Parmigiano Reggiano sūrio snaigėmis, ir aš norėjau, kad tai niekada nesibaigtų.
Desertai – žaviai pramirkęs kvapniame saldume tiramisu ir gaivi, kaip pūkštelėjimas į kalnų ežerą, panna cotta (abu po 6 EUR) buvo tokie, kad, jei būtų pasibaigę pinigai, būtume keitę turimus telefonus, laikrodžius, fotoaparatus į desertus. Ir buto raktus būčiau iškeitęs į dar vieną porciją raviolių.
Kaip su pinigais? Pirmiausia mus apskritai norėjo vaišinti. Sakau, tada aš negalėsiu parašyti straipsnio. Aš visada susimoku. Ponas Flavio sako, o man ir nereikia tavo straipsnio, tu jau parašei straipsnį. Sakau, užtat man reikia. Tai gavosi taip, kad pavyko susiderėti, kad man leistų susimokėti už beveik viską, tik patį brangiausią išgertą butelį padovanojo (jo čekyje nepamatysite, o galiojantys įstatymai neleidžia man daugiau apie tą vyną pasakoti), ir dar žiebė dvidešimties procentų nuolaidą savavališkai. Sakau, aš taip ir turėsiu parašyti. Rašyk, sako jie.
Be nuolaidos ir įmušus viską į čekį, ir su arbatpinigiais vakarienė keturiese būtų kainavusi apie keturis šimtus eurų. Sutikite, tai būtų minimali kaina: Lietuvoje būtent toks ir yra minimalus atlyginimas.
Bet mums nereikėjo mokėti nė tiek. 219 eurų ir dar keliasdešimt eurų arbatpinigių, jau net neprisimenu, kiek ten palikome, nes taip linksma buvo. Tai buvo potyris, už kurį norėjosi mokėti kuo daugiau, kad jie žinotų, kaip mums patiko ir buvo gera.
Dabar, po šios apžvalgos, ten laisvai patekti nebegalėsite daug savaičių. Skambinkite, jei pavyks prisiskambinti, ir bandykite užsisakyti staliuką 2020 metams.
Jūs turbūt net neabejojate, kad tokia vieta gali gauti tik penkių žąsų įvertinimą, ir aš neduočiau jiems jokio kito, net jei mane būtų po vakarienės primušę, apiplėšę ir privertę išplauti po savęs visus indus. Bet jie to nedarė: sakė, kad lauks ateinant dar.
Trattoria da Flavio, Totorių g. 22, Vilnius. Tel. +370 5 212 2225. Facebook profilis: https://www.facebook.com/trattoriadaflavio/
Nuo antradienio iki šeštadienio, nuo 18:00 iki 22:30
