Restorano vieta yra paradoksali ir nepaaiškinama, bet veikia puikiai. Viena vertus, Geležinkelio gatvė prie stoties, einanti palei geležinkelio bėgius, yra viena šlykščiausių vietų mieste – triukšminga, važiuojamoji dalis išdaužyta ir suniurkyta begalės automobilių taip, kad greitai jau tik su visureigiu pravažiuoti bus galima (nieko unikalaus – visai greta yra nudrožtas ir duobėtas Pylimo gatvės galas, einantis palei Halės turgų, su gatvę vainikuojančiu „Keulė rūke“ šiukšlynu ir jų nesubrendusiomis teplionėmis ant sienų.
Tačiau užėjus į aptriušusio kepyklos pastato teritoriją ir atsisėdus jo kieme, po medžiais, prie ryškiai violetine spalva dažytų stalų, pasijunti išvažiavęs iš Vilniaus ir tu jau kažkur kaime, sodyboje, ir ramumos ir geros nuotaikos neblaško nei pravažiuojantys automobiliai, nei aplink klibinkščiuojantys stoties apylinkių vaiduokliai.
Dar vienas keistas dalykas, kurį turiu paminėti: kepykla neturi telefono numerio, bent jau tokio, apie kurį kam nors sakytų. Tai neatrodo labai profesionaliai. O gal čia toks sumanymas? „Neskambinkit mums, tiesiog atvažiuokite.“
Jie galbūt ir nežino, bet „druskos, miltų, vandens“ sutrumpinimas DMV patiks visiems amerikiečiams. „DMV“ yra Department of Motor Vehicles, automobilių departamentas, amerikietiškoji „Regitra“, bene vienintelės vietos Amerikoje, greta įkalinimo įstaigų ir kai kurių Niujorko restoranų, kur jus gali aprėkti – ateiti pasikeisti vairuotojo pažymėjimo Amerikoje beveik niekada nebūna gera patirtis. Patty ir Selma iš „Simpsonų“, blogo charakterio Marge seserys, burzgiančios prarūkytais balsais, abi yra DMV tarnautojos. Čia, žinoma, nieko bendro su šia kepykla. Kepykloje aptarnavimas ir svetingumas – puikūs.
Indai, kuriuos atneša, iš tikrųjų atrodo, kaip tokie, kuriuos galima rasti kur nors kaime. Ar mano skonis yra visokie puodeliai ir arbatinukai su gėlytėmis? Ne, visiškai ne. Bet čia taip tiko prie bendro stiliaus, kad net man patiko. Šuniukui atnešė dubenėlį vandens, neprašyti: taip turėtų būti visur. Žmonėms turi tik nemokamą stalo vandenį (jokio mineralinio) – man negaila, bet žmonės, jūs nusisukate nuo didelės pajamų dalies. Vasarą galima parduoti daug mineralinio. Kiekvienas butelis – euras gryno pelno į jūsų kišenę.
Valgiaraštis surašytas kreida, pusryčių pasirinkimas nedidelis (ir gerai), tai galėjome didžiąją dalį visko paragauti.
Blyneliai su raugu (4 EUR) buvo visiškai lietuviškai kaimiški, ne amerikietiški – ir uogienė buvo visiškai naminė. Tobuli pusryčiai kur nors sodyboje, lauke po medžiais. Girdite? Patiko net ir man, nors absoliučiai nemėgstu sėdėti restoranuose lauke, man atrodo, kad pastatai tam ir pastatyti, kad juose būti viduje. Bet čia buvo kažkaip ypatinga.
Kiaušiniai su hollandaise padažu ir šparagais (5 EUR) buvo puikūs ir nepriekaištingi. Padažas toks, kad galima rodyti kulinarijos mokyklose, kaip pavyzdį. Kiaušiniai išvirti tobulai, trynys bėgo ir švytėjo saulėje intensyvia geltona spalva.
Benedikto kiaušiniai (7 EUR) būtų puikūs, jei ne bandelė. Tas pats puikus padažas, taip pat puikiai iškepti kiaušiniai, bet bandelė buvo nuvilianti. Teisinga bandelė, kartu ir tvirtoka, ir pakankamai minkšta, kad sugertų padažą ir kiaušinio trynį, yra gerų Benedikto kiaušinių pagrindas, bet čia ji buvo neskani, per kieta ir visiškai netinkama savo pareigoms. Gaila, nes juk kepykla – jie galėtų iškepti viską, ko reikia.
Dar vienas mažytis nusivylimas – lėtinė lietuviškų vietelių liga: neliko bandelių su cinamonu. „Žinokit, jau visas išpirko“. Vertimas? „Žinokit, ir vėl neprikepėme pakankamai. Tai mūsų populiariausias produktas, bet mes nesuprantame, kad ko jau ko, o populiariausio produkto negali neužtekti, nors ir atvežtų dešimt autobusų išbadėjusių valgytojų“.
Žmonės, protingesni už mane, jau daug kartų išaiškino smulkiems lietuviškiems maitinimo verslams, kad negalima, neleistina, nepriimtina taip organizuoti prekių gamybą ir tiekimą, kad atėjęs klientas negautų to, kas jam pažadėta. Jei verdi cepelinus, ir darbo dienos pabaigoje nelieka nė vieno cepelino, reiškia, tvarkotės blogai. Reiškia, kažkas norėjo cepelino, ir jo negavo, o jūs negavote pinigų, kuriuos jums buvo atnešę, bet išsinešė išeidami, nes jūs pagailėjote išvirti daugiau cepelinų.
Paėmiau todėl „pasteis de nata“ (1,50 EUR), portugališką desertą su saldžiu kiaušininiu kremu. Ir traški tešla, ir kremas buvo absoliučiai puikūs ir autentiški.
Dviese sumokėjome už pusryčius už 19,50 EUR. Ar eitume vėl? Būtinai. Ar rekomenduojame jums? Absoliučiai. Ar atmosfera ir nuotaika absoliučiai užburiančios ir gydančios, nepaisant klaidelių? Taip. Karščiausia Vilniaus pusryčių vieta, be jokių abejonių. Keturios žąsys iš penkių.
Druska Miltai Vanduo Kepykla, Geležinkelio g. 3, Vilnius. Telefono numeris nenurodytas. Facebook profilis:
https://www.facebook.com/dmvkepykla/
Nuo antradienio iki penktadienio – nuo 9:00 iki 15:00, šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 9:00 iki 17:00.