Tai, galvoju, šiandien ne metas apie Lietuvos maistus rašyti. Geriau apie užsienius parašysiu, apie savo antrąją Tėvynę. Kartu gal ir gero kažką sužinosite.
Niekam ne paslaptis, kad viena geriausių virtuvių pasaulyje yra kinų. Taip pat niekam ne paslaptis, kad ji dažniausiai pasaulyje yra neatpažįstamai sudarkoma į krakmolo ir cukraus siruopo košelieną, ir dar su visokiomis rūgščiomis sriubomis, kurios, girdi, neva autentiškos, ir ją pavadina visokiais standartiniais geltonų drakonų ir raudonų pekinų pavadinimais, ir paskui žmonės sako: “ne, man kinų virtuvė nepatinka”. Gal ir taip, bet greičiausiai todėl, kad tu valgei tik jos klaikią parodiją. Čia kaip nueiti į Katunskytės koncertą ir sakyti, kad ne, aš muzikos nemėgstu, man nepatinka.
Vakaruose ir kitur užsienyje geri kinų restoranai nebūna atsitiktinėse vietose. Atsitiktinėse vietose ten, kaip ir pas mus, būna baisios įstaigos: jei norite traumos visam gyvenimui, nueikite kur nors Italijoje pavalgyti kinų maisto, arba kur nors Rusijoje į kokį didelį kazino arba striptizo klubą su kinų virtuve. Nebegalėsite daugiau gyvenime apie tą virtuvę nė pagalvoti.
Už Kinijos ribų geriausia kinų maisto ieškoti ten, kur didelė kinų koncentracija, ir kur vietos apskaičiuotos ne atvykėliams, o saviškiams. Nes saviškiai žino, ko nori.
Los Andžele, kur radome antruosius namus toli nuo Tėvynės, važiavome net ne į kinų kvartalą, kur dažniausiai atsiduria egzotinio kinų maisto beieškantys, o į šiaurinį miesto pakraštį, San Gabriel, kur jokie turistai apskritai niekada neužklysta, nes taip toli važiuoti. Net ir mes ten atsibeldėme ne tik dėl maisto, o pakeliui į kalnus važiuodami, ir perskaitėme, kad jei nori kinų jūros gėrybių tokių, kad nurautų stogą ir kad paskui negalėtum apie jį pamiršti (ir kad Lietuvoje ar kitur rytų Europoje apie kinų maistą net pagalvoti negalėtum), tai reikia važiuoti į šį didelį restoraną, keistu pavadinimu “Newport Seafood Restaurant”. Keistas pavadinimas - nes restoranas yra keliasdešimt kilometrų nuo Niuporto (Newport), visiškai kitame didmiesčio gale. Prie Niuporto mes patys gyvenome, o čia, kalnuose, nėra ne tik uosto, bet ne ir užuominos apie jį - vien degalinės, sandėliai ir urmo parduotuvės.
San Gabrielis, miestelis, kažkada apgyvendintas ispanų, buvo viena iš misijų, kur Ispanijos karaliaus palaimintieji užkariautojai krikštijo ir engė čiabuvusius. Kinai (kaip ir japonai) čia, Amerikos vakarų pakrantėje, atsirado jau žymiai vėliau, kaip pigi darbo jėga, nes kažkam reikėjo tiesti geležinkelius ir dirbti skalbyklose. San Gabrielis ir yra viena tokių senųjų kinų bendruomenių Los Andžele. Svajočiau, kad tokia kada nors atsirastų ir Lietuvoje: tada ir mes turėtume čia fantastiško kinų maisto.
Kai atneša užkandžius nesiklausę, visada žinai, kad restoranas bus nepigus, bet ne taupyti čia atvažiavome kone 70 kilometrų. Šaltas daužytas agurkas (kur jis nulupamas, paliekant truputį žievės, padaužomas peilio geležte, supjaustomas gabalėliais ir patiekiamas su sezamo ir čilio aliejumui) yra paprasčiausias patiekalas (3.99 USD), ir aš jį galiu pagaminti, man tai tobuliausias užkandis, kaip ir jūržolės. Galėčiau jas valgyti ir valgyti.
Kepti makaronai su krevetėmis (11.95 USD) pagaminti tobulai, nė trupučio nesutižę, tikrai traškūs ir iškepti. Dieve mano, kepti makaronai, kaip aš jūsų buvau pasiilgęs. Žinoma, negalime nė pusės suvalgyti, mums siūlo išsinešti į namus, bet kur mes nešimės, tikrai, nesivežiosim per Los Andželą ir nesišildysime. O krevetės. Ne kokios nors šaldytos susnos, sugautos Tailande prieš penkiolika metų. Didelės, stambios, sultingos.
Ne dėl to mes čia atėjome, tačiau. Dalykas, kurio čia visi ateina valgyti, yra karališkai paruoštas omaras, su visokioms žolėmis, ir porcija yra ne mums dviems, tai yra porcija, nuo kurios pavalgytų visos kaimo vestuvės, jei lietuviškose kaimo vestuvėse valgytų omarus. Omaro kainos nesužinosi, kol neatneš čekio: vienintelis dalykas, kurį žinai, tai kad jis kainuoja 22 dolerius už svarą, ir mums patenka į dubenį puspenkto svaro omaras. Tai truputį daugiau, nei du kilogramai.
Tai buvo neregėtai skanu. Kai atneša patiekalą, pirmoji mintis - Dieve, kaip mes tokį suvalgysime. Po penkiolikos minučių - ieškome ir knebinėjame, ar dar kiek nors liko. Taip valgo gyvenimo šeimininkai. Toks yra amerikietiškas gyvenimo būdas. O jūs dar manęs klausiate, ko man ten taip patinka toje Amerikoje. Nebeklauskite daugiau, iš šio straipsnio turi būti viskas aišku. Tai tas omaras, neskaitant mokesčių ir arbatpinigių, mums atsiėjo beveik šimtą dolerių. Šimtas dolerių. Mano vaikystėje, Kauno Žaliakalnyje, už tokius pinigus galėjo ir nušauti. O čia dabar viskas tilpo į vieną lėkštę, ir visi liko ir gyvi, ir laimingi.
Tačiau nors tas omaras buvo fantastiškas, bet labiausiai smegenis išsprogdino dar kitas patiekalas. Mano išsiilgtas, jau daug metų nevalgytas (kažkada, atsimenu, smaližiavau šiuo patiekalu prie Vašingtono, Virdžinijos valstijoje, restorane, iš kur kartais maistą išsinešimui užsisakinėdavo prezidento George W Bush’o (jaunesniojo) ir jo tėvo šeima) - tai didžiosiosios krevetės saldžiame majonezo padaže, gruzdintos plonyčiame kukurūzų tešlos apvalkalėlyje. Aš kai prisimenu tą patiekalą, noriu stotis, padėti vieną ranką ant krūtinės ir giedoti Amerikos himną apie žvaigždėtą ir dryžuotą vėliavą. Ir dar tos krevetės patiekiamos su klevų sirupe glazūruotais graikiniais riešutais. Aš neatsimenu, kaip mes parvairavome į namus, nes tai buvo potyrių potyris ir laimių laimė. Aš jau turiu bilietus atgal į Kaliforniją ir žinau, kad staliukas su mano vardu vėl manęs ten laukia.
Jei tik būsite pietų Kalifornijoje, nepatingėkite ten nuvažiuoti. Jūs man padėkosite, aš jums pažadu.
Sąskaita, kurią atnešė su saldaus apelsino skiltelėmis (taip jau ten daro kinų restoranuose, papročiai tokie, ir nepasakyčiau, kad man nepatinka, Lietuvoje galėtų, pavyzdžiui, atnešti dar po kelis stikliukus degtinės prie sąskaitos, jei tik galiojantys įstatymai leistų), gavosi 149.61 dolerio, dar prisidėjo valstijos mokestis (14.21 USD, kad būtų iš ko Amerikai ginkluotis ir mus nuo Putino ginti), ir dar 40 dolerių pridėjau arbatpinigių, nes tegu žino, kad garsūs kritikai, influenceriai, rašytojai, visuomenės nuomonės lyderiai ir Europos šviesuomenė netaupo dolerio šen bei ten. Tokie mes jau esame: jei jau valgome Amerikoje, tai tegu visi žino, kad mes esame Čičinsko, Margirio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikuonys. Lietuvos klasikai arbatpinigių netaupydavo.
Išskirtinis restoranas, išskirtinė patirtis, penkios žąsys iš penkių. Išeidamas dar užsakiau, kad sugrotų mano garbei “Ant kalno mūrai”, ir trijų žmonių orkestras pasistengė. Visi plojo ir mojavo rankomis, kai mes išeidinėjome.
Newport Seafood Restaurant, 518 West Las Tunas Drive, San Gabriel, California, 91776. Tel. +1 (626) 289-5998. Tinklalapis: https://www.newportseafood.com/
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio - nuo 11:30 iki 21:30, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:30 iki 22:00.
