„Labai senai, dar sovietų laikais, mes slidinėdavome Kazachstane. Minties, kad gali nuvykti į Čekoslovakiją net nebūdavo, nes net į Lenkiją niekas neišleisdavo...
Pati Almata, tuo metu buvusi Kazachstano sostinė, buvo kažkas tokio! Bet mes mažai po ją šmirinėjome, gal daugiau lankydavomės garsiosiose pirtyse ir buvome labai susikoncentravę į patį slidinėjimą, o ne sostinės įžymybių lankymą.
Bet turgus buvo ta vieta, kurioje vis apsilankydavome, nes reikėdavo nusipirkti papildomai maisto. Viešbučio restorane pusryčiai būdavo pateikiami nuo 7 val. ryto. O 9 val. jau turėjome būti pasiruošę šturmuoti karinį GAZ-66. Su slidinėjimo batais ir slidėmis kiekvieną rytą turėjome stumdytis ir kovoti už galimybę patekti į tą gruzoviką... Nepatekai, likai viešbutyje. Arba su visa slidininko amunicija keliauji kelis kilometrus į kalno viršų prie keltuvo“, – istoriją pasakoja Dalia. Ir pereina prie maisto temos.
„Bet ne apie gana savitą slidinėjimą šį kartą aš noriu jums papasakoti. O apie turgų ir korėjietiškas morkas jame. Žinoma, be tų morkų mus stebino ne sezono metu parduodamos nuostabaus skonio ir dydžio kriaušės, obuoliai, aivos, įvairių spalvų ir formų vynuogės ir dar daug kas. Ir viskas lyg ką tik nuo medžio nuskinta.
Bet mes kažkaip užkibome ant tų morkų, nors be jų buvo ir baklažanai, kopūstai. Bet mums prie atsivežtų lietuviškų lašinių ir rūkytos nugarinės labiausiai patiko morkos. O tų morkų ant prekystalių būdavo sukrauti kalnai. Negana to, kad morkų kalnas, visos moterytės ir toliau jas tarkavo, maišė su prieskoniais ir vertė į kitą kalną“, – prisimena kaunietė.
Dalia neslepia: to morkų skonio nepamiršo daug metų.
„Tik prieš keletą metų sugalvojau internete paieškoti taip paruoštų morkų recepto. Žinoma, ne iš karto radau tai, ko ieškojau ir kokio skonio norėjau, bet radau. Ir nors pas mus jau galima nusipirkti korėjietiškai paruoštų morkų, siūlau jas pasigaminti patiems“, – dalijasi Dalia. Ir neabejotinai sužadina smalsumą išmėginti.
