Buvo savaitės vidurys – idealus metas, nes kaip tik savaitgalį laukiau apsilankant savo artimųjų ir turėjau suplanuoti, ką smagaus galėtume nuveikti. Žinoma, „Blusynė“ iš karto atsidūrė mano „to-do“ sąraše. Šeima irgi apsidžiaugė – jiems visada įdomu aplankyti naujas vietas Vilniuje, nes į sostinę užsuka retokai.

Kai planavau vizitą, oras nedžiugino – tipinis lietuviškas ruduo, bet buvau nusiteikusi entuziastingai, visuomet smagu aplankyti naujas vietas. Iš anksto pasitikrinau baro „Facebook“ paskyrą, kuri, deja, atrodė mirusi nuo 2010-ųjų. Man, XXI a. žmogui, kuris įpratęs gyventi su telefonu pašonėje, tai buvo sunkiai suprantama, bet stengiausi nesusidaryti išankstinės nuomonės.

Į „Blusynę“ iškeliavome šeštadienio popietę. Vienas aspektas, į kurį atkreipiau dėmesį iš karto, –norint pasistatyti automobilį šalia reikia paplušėti: Savičiaus gatvė yra prie pat Rotušės aikštės, todėl vietos, jei pasiseks, rasite ne arčiau kaip už 200 metrų, o mėlynojoje zonoje Vilniuje už stovėjimą mokėsite 2,5 euro per valandą. Pati gatvė savaitgaliui uždaroma, tuo metu čia įsikuria „šaligatvių kavinės“ – taip sukuriant iš kitų šalių atsineštą restoranų „ant gatvės“ atmosferą.

Nesunku įsivaizduoti esant vienoje iš Prancūzijos ar Italijos gatvelių, kur visos aplinkinės maitinimo įstaigos išstato staliukus, kur žmonės šnekučiuojasi tiesiai čia, gatvėje. Jaukią atmosferą kuria ir išstatyti augalai, lemputės, pledai – tokio tipo kavinės yra skirtos ne tik bendravimui tarp klientų skatinti, bet ir bendradarbiavimui tarp gatvėje įsikūrusių įstaigų palaikyti, nes kiekviena įneša indėlį, kad papuoštų miesto gatvelę. Ne išimtis ir Savičiaus gatvė – orai tądien lepino, todėl galėjome pasigrožėti idilišku beplepančių ir akimirkomis besimėgaujančių vietinių paveikslu.

Pati „Blusynės“ išorė gana vintažinė – iškaba geležinė, siūbuojanti nuo vėjo gūsių, o įėjimas it šiek tiek aptrinta vitrina iš Hario Poterio filmuose vaizduojamo Skersinio skersgatvio: pamačius, nežinai, ko tikėtis viduje. Peržengus slenkstį pasitiko toks pat siurrealus vaizdas – įdomaus, senovinio stiliaus baras, tamsios interjero spalvos, įdomus sienų dekoras su išsilydžiusį gintarą primenančiais šviestuvais, taip ir bersiveržiančiais lauk. Įspūdis buvo it stilingos britiškos užeigos su šiek tiek viduramžių stiliaus akcentų.

Kaip bebūtų, apsidairiusi toliau šiek tiek pasimečiau: pasirodo, baro patalpos buvo tik du nedideli kambarėliai, kur sutalpinti staliukai, pora kušečių, praeinant praviros durys į miniatiūrinę virtuvėlę, o kažkur pakeliui dar ir tualetai. Žinoma, lietuviai yra beprotiškai išradinga tauta – baro savininkai mažos erdvės klausimą išsprendė pristatydami savotišką oranžeriją su plastikinėmis permatomomis sienomis ir keistokais paveikslais už jų. Jaučiausi lyg patekusi į kažkieno nevykusiai sukonstruotą pavėsinę – o tai atrodė kaip auglys stilingame interjere.

Baras „Blusynė“
Foto: Asmeninins albumas

Kadangi viduje vietos prisėsti nebebuvo, pasirinkome staliuką „oranžerijoje“, kur į mane iš šalių žvelgė paveikslai, o jų pasirinkimo negalėjau pagrįsti jokiais atrankos principais: atrodė, kad nupiešti penkiamečio. Priešprieša tarp vidaus ir „lauko“ buvo tokia ryški, kad atrodė, jog sėdėtume visiškai kitame bare.

Ilgai laukti nereikėjo, netrukus prisistatė padavėja su meniu, kurie buvo rašyti ranka ant plono, pakavimui naudojamo popieriaus. Atvirai pasakius, tai buvo vizualiai patrauklus sprendimas, o ir labai praktiškas, nes tokį meniu labai lengva pakeisti, jeigu jo turinys kinta. Kaip bebūtų, laiko sąnaudos kaligrafijai čia buvo nepamatuotos.

Peržvelgusi turinį supratau: baras siūlo visko po truputį, bet nieko išskirtinio. Gėrimų pasirinkimas nedidelis, o daugiausia dėmesio skiriama vynui, jo rūšių pateikiama nepakankamai daug, kad vieta galėtų būti apibūdinama kaip vyninė. Maistas įvairus, netrūksta ir vegetariškų pasirinkimų ne visavalgiams. Mūsų užsakymai buvo priimti gana greitai, bet priėjusi moteris atrodė skubanti pabėgti prie kito staliuko. Tai buvo suprantama, bare dar sėdėjo apie 20 žmonių, o ji dirbo vienui viena ir virtuvė. Mūsų užsakymui jai priimti pakako vos kelių minučių.

Staliukai įkurdinti vienas šalia kito ir visos kompanijos čia atrodė puikiai leidžiančios laiką. Tą patį darėme ir mes bei keletas kitų šeimų su mažamečiais vaikais. Atmosferą šiek tiek gadino netoliese sėdintys vyriškiai su netaktiškais komentarais padavėjai, privertusiais susigūžti ne vieną, tačiau visi tiesiog ignoravo išsišokėlius ir tikėjosi, kad jie susipras ir nutils patys.

Baras „Blusynė“
Foto: Asmeninins albumas

Netrukus sulaukėme savo užsakymų. Mano šeimai gėrimai pasirodė vidutiniški, buvo skanu, bet negalėjome aikčioti iš susižavėjimo – mano įspūdis buvo toks pat, gerai, bet ne puikiai. Matėme, kad maistui skirta daugiau dėmesio – porcijos didelės ir pateikta estetiškai. Nekantravome paragauti ir pradėjome naršyti lėkščių turinį: kepsniai buvo supjaustyti labai plonai, griliuje kepta mėsa tiesiog išdžiūvo ir buvo it sausas bato padas. Bulvytes bandyta gaminti it čipsus, per jas galėjau įžiūrėti savo lėkštės išdekoruotus kraštus, šonuose visa tai užklota glėbiu salotų be padažo ir trim pomidorais. Prie visų patiekalų padažas standartinis – grietinė. Patiekalai ypatingų emocijų nesukėlė – tikrai negalėjau pasakyti „vau, tai vienas geriausių mano gyvenime valgytų kepsnių“, buvo skanu, bet panašiai galiu pasigaminti ir namuose.

Atsiprašiusi šeimynykščių pakilau ir nuėjau ieškoti tualetų. Praeidama gavau gerą progą žvilgtelti į virtuvę, kurios durys buvo plačiai pravertos. Mano akis pasitiko riebalais apnešti, rudą spalvą įgavę nerūdijančio plieno paviršiai, purvo sluoksnis ir nosį riečiantys, įsigėrę riebalų aromatai. Tualetuose situacija panaši – grindys purvinos, popierius pasibaigęs, galima buvo padaryti išvadą, kad darbuotojai čia lankosi retai ir švarai reikėtų skirti daugiau dėmesio.

Baras „Blusynė“
Foto: Asmeninins albumas

Man grįžus, susirinkome daiktus ir užvėrėme „Blusynės“ duris, o mus pasitiko gatvės staliukų klegesys – žinojau, kad čia sugrįšiu, bet abejoju, ar dar susiviliosiu vėjyje besisiūbuojančiomis iškabomis.

Baras „Blusynė“, Savičiaus g. 5, Facebook profilis.