12 straipsnių
Lapkritį „Delfi“ skaitytojai siuntė laiškus tėčiui – ką norėtų pasakyti, bet nespėjo ar neturėjo progos. Dėkojame visiems dalyvavusiems šioje akcijoje. Visuomenėje pakankamai dažnai tėtis yra suprantamas kaip šeimos maitintojas, kurio svarbiausia funkcija – uždirbti pinigus ir taip tapti šeimos saug...
Sakoma, kad žmogui išėjus, kartu su juo išeina ir jo gimtadienis – gyviesiems reikia minėti ne jo gimimo, o mirties dieną.
Dieną, kai netekau tavęs, atsimenu labai gerai. Gyvenau tame pačiame name kaip ir tu. Ryte į darbą išėjau kaip visada, tačiau baigiantis rytinėms paskaitomis apėmė kažkoks keistas jausmas.
Buvo laikas, kai tėvų man nereikėjo – kai pradėjau uždirbti pirmus pinigus ir atrodė, kad visas pasaulis man po kojomis. Jau laukdamasi pirmojo vaiko gavau gerą patarimą: kad gimdančiai moteriai labai svarbus geras ryšys su mama.
Labas, mylimas tėti. Noriu tau pasakyti labai daug, bet dėl greito šiuolaikinio gyvenimo tempo nepavyksta to padaryti. Tad rašau tau laišką.
Kada paskutinį kartą sakėte savo tėveliui, kad mylite jį? O gal visai neseniai jūsų vaikas sakė, kad labai myli jus?..
Praėjo 13 metų nuo tada, kai paskutinį kartą buvome susitikę. 13 metų praleistų atskirai ir nežinia, kiek dar metų priešaky laukia be Tavęs. Kiek daug praleistų dienų, akimirkų, progų, rūpesčių, šypsenų...
Noriu tau tai pasakyti. Gal dar spėsiu, kol esi gyvas.
Užgeso žiburys taip nelauktai, taip greitai. Ir šiandiena patikėt tuo negaliu - nejau tiesa?
Praėjo 11 metų nuo tada, kai išėjai. Kaip tu gyveni? Kaip tu laikaisi? Kaip ten, kur dabar esi?
Sveikas, Tėte, Tavęs su manimi jau nėra 33 metai, o tikriausiai nėra dienos, kad nepagalvočiau apie tave. Koks tu būtum dabar, kiek tavo bendraamžių dar džiaugiasi vaikais ir anūkais, o jie – turėdami tėtę ir senelį.
Vėlinių savaitgalį lankome išėjusius artimuosius. Atgyja emocijos, jausmai ir prisiminimai apie brangius žmones. Neretas pasakome ar pagalvojame sau: "Kiek daug norėjau pasakyti tėčiui, bet nepasakiau...“
