Kaip atsitiko, kad Vyriausybė pati įsivarė save į kampą?
Visus tuos metus matėm tarsi dvi skirtingas vyriausybes. Viena – ta, kuri vykdė užsienio politiką – buvo drąsi, netgi kiek bravūriška. Ėjo net kažkiek aplenkdama laiką. Rodydama pavyzdį kitoms Vakarų demokratijoms, kaip reikėtų elgtis su Rytų diktatūromis. Net stumtraukis prezidentas bėgo liežuvį iškišęs paskui.
Kita – ta, kuri veikė vidaus politikoje – buvo atsargi, neretai nieko nedaranti. Priešingai, nei užsienio politikoje, jokios lyderystės. Palyginti su Austrija, Italija, Vokietija ir Prancūzija, pandemijos valdymas buvo per minkštas. Kad tik neįžeistų antivakserių. Žingsniu dviem vis vėluodama. Mažiau nei Prezidentas, bet ir Vyriausybė koketavo su antivakseriais.
Gal tos dvi vyriausybės vienoje būtų pusėtinai koegzistavusios iki pat kadencijos pabaigos, bet atsitiko Lukašenka. Tie, kurie sako, kad tai Lukašenka nulaužė šitą Vyriausybę, o Kremliuje liejasi šampanas, nemeluoja. Bet ir tiesos iki galo nepasako. O tiesa, kaip visada, bjauri. Dėl to, kas įvyko, Vyriausybė gali kaltinti tik save.
Užsienio politikoje ši Vyriausybė dirbo kaip Š.Jasikevičius, vidaus – kaip M.Shilleris. Anksčiau ar vėliau tai turėjo smogti komandos rezultatams.
Kai gruodžio 8-ąją įsigaliojo JAV sankcijos „Belaruskalij“ – tos, kurių pati Lietuva prašė – ir reikėjo tik padėti tašką traukiniams su kalio trąšomis bei Lukašenkos opričnikų prifarširuota cigarečių kontrabanda, trenkė žaibas.
Kodėl perkūnija lyg iš giedro dangaus?
Politikoje kaip ir gamtoje – perkūniją sukelia teigiamai ir neigiamai įsielektrinusios debesų dalelės. Susidūrė drąsi užsienio ir atsargi, nieko nedarymu grįsta vidaus politika. Įtampa pasiekė milijonus voltų. Nugalėjo – ką ir reikėjo įrodyti – ne drąsi užsienio, o atsargi nieko nedarymo vidaus politikos dalelių kryptis.
Ministrai priešpaskutinę dieną iki sankcijų staiga ima skaičiuoti prarastus trąšų tranzito milijonus, rodyti pirštais į įmones, kurios lyg tyčia valstybinės.
Vyriausybė keturis mėnesius atsargiai nieko nedarė. Svarstė, kad arklys pats kelią žino. Arklys – „Lietuvos geležinkeliai“ ir uosto terminalai – tikrai žino kelią. Visa bėda, kad R.Masiulio atvestas ir iš kalno pagarbintas tarp mažutėlių Bartuška, kaip ir kiti kalio trašų biznio arkliukai, žino tik senąjį kelią – kaip išgelbėti Lukašenką ir savo premijas bei kitus bonusus.
Naujo kelio Bartuška ir kompanija nė nenorėjo žinoti. Visus buldozerius nusiuntė senam keliui apginti. O Vyriausybė ir norėjo, kad užsienio politika būtų drąsi, ir tuo pat metu atsargiai nieko nedarė, kad sutrukdytų „Lietuvos geležinkeliams“ ieškoti fintechų, kurie pakeistų bankus, atsisakiusius finansuoti Lukašenkos trąšų tranzitą dėl sankcijų.
Laisvos šalies geležinkeliai paėmė diktatoriaus babkes iš anksto. Kaip kyšį.
Kai išaušo gruodžio 8-oji ir traukinys su trąšomis iš Baltarusijos nuvažiavo, kaip ir anksčiau, be kliūčių į Klaipėdą, du ministrai ėmė murmėti murmeles kaip koks Narkevičius, užkapojęs nemokamų kotletų. Nieko nežinojo? Aha, nieko. Kalti „Lietuvos geležinkeliai“ ir uostas? Taip, be abejo. O kas valdo geležinkelius ir uostą? Taigi Vyriausybė. Spąstai užsidarė.
Ką reiškia dabar jau visiems žinomas faktas, kad „Lietuvos geležinkelių“ vadai lakstė nuo fintecho prie fintecho, ieškodami, kaip apeiti JAV sankcijas bankams?
Tai, kad JAV sankcijos Baltarusijai – rimtas reikalas. Jos veikia. Bankai neaptarnauja ne tik kalio trąšų tranzito, bet, regis, ir sandorių dėl druskos keliams barstyti. Antra, panašu, kad Vyriausybė keturis mėnesius iki sankcijų skyrė ne joms pasiruošti, o paieškai ienų sukti nuo JAV sankcijų.
Sankcijų be nuostolių nebūna, bet Vyriauysbė mąstė, kad gal kartais būna ir taip, kaip nebūna.
Tai nieko čia gero. Ar galėjo Vyriausybė, užuot sustingusi laukti žaibo, eiti kitu keliu? Ar buvo tas kitas variantas?
Kaipgi, buvo. Daryti kaip Latvija. Nespjauna į Astravo elektrą, o apie baltarusiškų kalio trąšų tranzitą sako, kad tai JAV, o ne ES sankcijos, tai mums, latviams, nusišvilpti. Bet jei jau šitaip, tai Vyriausybė dar birželį turėjo aiškiai tiek miestui, tiek pasauliui taip ir pranešti: Lietuva atsisako drąsios užsienio politikos, bus tokia pat atsargi, kaip ir vidaus politikoje.
Tik ir vėl – kaip į tą vidaus politikos atsargumo koeficiento įvedimą užsienio politikai būtų reagavę trijų valdžios partijų šalininkai? Teisingai, kaip į išdavystę. Iš kitos pusės, bet vis tiek žaibas trenkia. Situacija, kai ir Kauno „Žalgiris“ neturi ko dabar Vyriausybei pavydėti.
Kas gali būti dar liūdniau? Ar gali?
Skuodis, Bartuška, Landsbergis – kam nukirsti galvą, o kurį gyvą palikti? Šimonytė pasiliko laiko sugadinti sau savaitgalį, ir tai taip pat yra atsargios vidaus politikos liūdna pasekmė.
Pusėtinas variantas buvo iškart, gruodžio 8-osios rytą, paaukoti Bartušką ir Skuodį. Juolab, kad pastarasis yra Nausėdos inkliuzas šitoje Vyriausybėje. Proga praleista.
Gero varianto nebėra. Palikus nors vieną iš tų trijų poste kritikos lavina Vyriausybei, kuri ir taip jau neturi pasitikėjimo kreditų, sunkiai pakeliama. Ypač po to, kai Landsbergis jau parašė atsistatydinimo pareiškimą, o kokių 9-10 metų berniukas dėl to šokinėja kaip geležėlę radęs.
Bet jei nukerti visas tris galvas, atidarai kitą Pandoros skrynią. Jei pripažįsti, kad dėl sufeilintų sankcijų Baltarusijai kaltas yra ir Landsbergis, tai tampa nebe šakinės ministerijos reikalu. Vadinasi, toks buvo visos Vyriausybės sprendimas. O jei visos Vyriausybės, kalta ir premjerė.
Bet Šimonytės atsistatydinimas būtų peilis valstybei. Ne ką geresnis atvejis tokiu metu ir likti be užsienio reikalų ministro. Žinant, kaip Nausėda bandė prastumti į šį postą savo pritarėją Skaisgirytę ir koks vaikiškai užsispyręs irzlus berniukas naudojasi veto teise, nereiktų atmesti varianto, kad ministro neturėtume ilgiau nei ambasadoriaus prie ES, o jo nėra jau antri metai.
Skirtingų greičių Vyriausybė nesuvaldė posūkyje. Įsivarė į kampą. Iš kurio, tiesa, yra išeitis. Performuoti Vyriausybę. Kaip? Skuodį atleisti be svarstymų. O Landsbergį sukeisti vietomis, pavyzdžiui, su Armonaite (su kažkuo kitu tiesiog nelabai keičiasi šitam kabinete).
Cypimo būtų ir taip. Bet ir opozicijai saldainis, ir Nausėda galės parodyti, kad Landsbergį pastūmė toliau nuo savęs. Galų gale svarbiausia kuo greičiau statyti plytos ženklą Lukašenkos traukiniui. Ištarus A, nutylėti B nebeišeina. Kad ir kiek tai kainuotų.
Nulaužta, nubebrinta, bet nemirusi. Ne tokias nulaužtas sistemas atkuria. Bet tokiam planui reikia prezidento bendradarbiavimo su Seimo dauguma. Spėkit iš vieno karto, ar tai įmanoma.
