Signalai iš išorės tokių nepasiekia. O mus?
Jei ne TV ir portalų reporterių nagingumas išrankioti ir per kelias tarpušvenčio dienas pateikti visas prabėgusių kalendorinių metų baisybes ir durnystes, o po to lygiai taip pat sudėlioti visas įmanomas kitų metų baisybes ir šiaip pagąsdinimus, kas čia ką tik įvyko?
Fizikos veiksmas. Žemė dar sykį apsisuko aplink saulę. Ir tai šitas veiksmas kokiomis 6 valandomis nesutapo su prėską prezidento kalbą ir prezidentienės dirbtinę šypseną palydėjusiais laikrodžio dūžiais. Tik kiek žmonių draugauja su fizika ir astronomija? Išvis mokslu? Taigi.
Niekas nepasikeitė. Kova už būvį tęsiasi. Ji kietėja ne metais – dienom, net valandom.
Delta atmaina šienauja kaip senais, taip ir Naujais – po 16-19 kasdien. Kaip pernai, taip ir šįmet absoliuti dauguma aukų ir prijungtųjų prie ventiliavimo aparatų – neskiepyti. Nepaisant šio fakto, kaip pernai, taip ir Naujais metais Sąmokslo teorijų institute susivieniję mokslo grynuoliai ir šiaip svieto perėjūnai su tokiu pat atsidavimu aiškina, kad žmones žudo skiepai.
Žudo žmones ne alus, žudo žmones vanduo. Prieš beveik 60 metų dainavo vienas šlitinėjantis sovietinio filmo herojus. Regis, tebedainuoja.
Pandemijos ateina ir išeina nepriklausomai nuo metų. Yra ženklų, kad netrukus kibiu, bet ne tokiu kraugerišku omikronu persirgs visi – ir skiepyti, ir neskiepyti, ir koronaviruso išvengusieji, ir kartą jau persirgę. Ir tai bus turbūt auksinė, tik trumpa STI valanda jų kare su skiepais.
Po ko pandemija smuks iki sezoninių epidemijų lygio. STI reikės apsispręsti – tyliai išsiskirstyti ir laukti kitos Garliavos ar kurti partiją ir sudegti ant tautos nedėkingumo laužo per vis dar tolimus kitus Seimo rinkimus, kaip ir kiti drugeliai sudegė.
Galimybių pasai tyliai taps nebereikalingi. Kaip ir kovotojai su jais, skiepais ir mokslu. Vieni grįš prie 5G. Aršiausius karo veteranus užklups depresijos, psichozės ir kitos kareivių bėdos.
Niekas (kai kalbame apie tuos, kurie yra profesionalūs bedarbiai), nenorėjo dirbti pernai. Niekas nenorės dirbti ir šįmet. Klimato kaita, kaip ir darbuotojų imigracija, irgi neturi nei senų, nei Naujųjų metų.
Kaip pernai, taip ir šįmet Karbauskis grynins grynųjų peisantų gretas. Išgrynintieji bėgo ir bėgs pas Skvernelio kazokus. Rašyti nesibaigiančio laiško sultonui.
Vyriausybės orkestras, iš paskutiniųjų saugodamas kiekvieną nuo reitingų virpantį muzikantą, vis garsiau gros G.Verdi simfoniją „Requiem“, perdirbtą trims solistams ir trims skirtingų dydžių chorams su scenoje nuolat pasirodančiomis pragaro (Putinas, Lukašenka, Xi, STI, Karbauskis, Celofanas) ir nepragaro figūromis.
Kaip, pavyzdžiui, Adamkus, kuris bosu prieš pat tariamus Naujuosius permušė tenorų, kritikuojančių Vyriausybę dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo balsus: „Su Kinija susidariusi padėtis, man atrodo, kad nuostoliai yra milžiniški, o to visiškai nereikėjo.“
Galima į Adamkų numoti ranka. Galima prisiminti, kad Adamkus visaip palaiko antivakserių globėją Nausėdą. Bet Kinijos šešėlis kybos virš šitos Vyriausybės iki jos dienų galo.
Lietuvos politika santykiuose su Kinija ir Taivanu teisinga. Tik kas sakė, kad šitam pasauly bus Jo karalystė? Lietuva sulauks daug gražių tekstų ir reportažų didžiojoje pasaulio žiniasklaidoje. Lietuvą guos Vakarų lyderiai. Bet nė vienas jų, įskaitant ir JAV turbūt, nepadarys nieko, kad pasektų Lietuvos pavyzdžiu ar pasidalytų su Lietuva jos nuostoliais dėl teisingos politikos.
Links kojos Vyriausybei atlaikyti šitą spaudimą. Ne tik todėl, kad tarp gero sprendimo ir gero rezultato – ilgas kelias. Feisbukinėje politikoje, o kitokios nebėra, net menkas žviegimas dažnai tampa nepakeliama lengvybe. O čia žviegimas augs su kiekvienu nuostolių milijonu.
O kas, jei Putinas surengs blickrygą ir atplėš dar vieną Ukrainos sritį? Niekas nežino, ar karas bus (yra tik begėdiškas žiniasklaidos spekuliavimas karu), gal net Kremliaus mumija dar nežino, ką ji iškrės bandydama save vėl atgaivinti. Bet jei kartais taip nutiktų, turėtume pripažinti, kad teisingai politikai vėl nėra vietos šitame žemės kampe, kuriame glaudžiasi Lietuva.
O kas, jei paaiškės, kad yra didesnių priešų už mafiozo Putino režimą, jo brisių Lukašenką ir Kinijos raudonąjį drakoną, kuris su kinišku skrupulingumu ir šįmet išrankios lietuviškus varžus, guolius ir laidus iš prancūziškų ir vokiškų automobilių?
Tas priešas visada su mumis. Negali trimituoti apie būtinybę grįsti užsienio politiką Vakarų vertybėmis, jei pats tų vertybių laikaisi pasirinktinai. Kai patogu. O kai nepatogu, pvz., kaip su „Bielaruskalij“ trąšų tranzitu, imi paistyti niekus, kaip kokia Pelėda iš Pūkuotuko. Kad jei esi ES, tai neprivalu laikytis JAV sankcijų.
Kaip yla iš maišo išlindo pernai ir atgal nesulindo. Tiesą sakant, išlindo tiek, kad apie Vakarų vertybėmis grįstą politiką po Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Kasčiūno pasažo apie migrantų vaikus kurį laiką geriau būtų apskritai nekalbėti. Paskelbti embargo.
Buvusio murzininko pasisakymas apie migrantus, kurie visur prieš save kiša vaikus, nes vaikai toje kultūroje nėra vertybė, suprask, kad ir mums nepriklauso laikytis Vakarų krikščionijos vertybės, kad vaiką, ir ne tik savo, reikia saugoti ir ginti bet kokia kaina.
Konservatoriai šito aukštas pareigas užimančio savo karo vyro pasisakymo nei pateisino, nei pasmerkė. Nepasiūlė eiti tuo pačiu keliu kaip Užsienio reikalų komiteto pirmininkui Pavilioniui.
Tai kaip čia išeina? Pavilionis buvo už abėcėlinį, tiesiog krištolinį vakarietiškų vertybių laikymąsi užsienio politikoje dėl Lukašenkos trąšų tranzito. Už ką jam partijos išrašytas vilko bilietas. Kasčiūnas, kuris su arabų vaikais pusiau siūlo elgtis biškutį kaip kryžiuotis su pagonių nekrikštais, ir toliau bus ne tik konservatorių, bet ir visos trijų partijų Seimo daugumos balsu įgarsinant Lukašenkos sukeltą migrantų krizę miestui ir pasauliui?
Vertybinė politika trūksta plyšta per siūles.
Tariama metų sandūra yra proga įsivaizduoti, kaip tie migrantų vaikai, kurie dabar, kaip ir jų tėvai, yra laikomi kone kalėjimo sąlygomis, galiausiai gauna Lietuvos prieglobstį, studijuoja, kaip ir Kasčiūnas kažkada, politologiją Vilniaus universiteto TSPMI. Rašo kursinį ar bakalauro darbą apie musulmonų integraciją ir prisikasa prie Kasčiūno žodžių: „Dėl vaikų – turėkime galvoje, kad kultūroje, iš kurios atvyksta tie žmonės, vaikų vertė jokiu būdu nėra didelė.“
Ar jie po to dar smarkiau pamils naują tėvynę Lietuvą? Ar pasuks senose Vakarų šalyse pramintu antrosios ir trečiosios imigrantų kartos neapykantos keliu, o mes tuo baisingai piktinsimės?
Bet ką čia į tokią tolimą ateitį. Į viską reikia žiūrėti ramiai ir oriai. Kaip į bjaurų, šmeižikišką kaltinimą tikram vertybininkui Kasčiūnui. Kuo, be kelių jautresnių žurnalisčių, užsiima vienui viena valdančiosios daugumos atstovė, Seimo pirmininkė Čmilytė-Nielsen.
Šalis, kurioje aukštieji asmenys taip samprotauja apie vaikus kaip vertybę, kurioje po antivakserių irštvas prezidentą tampanti prezidentienė tikina patyrusi mobingą, yra labai įdomi žiūrint į ją iš Vakarų krikščionijos vertybių bokšto.
Galima būtų pasakyti ir stipriau. Jei ne toks trenktas bet. Kurį sufleruoja naujametis įvykis Tiuringijoje, tik atsitiktinumo dėka turbūt šįmet dar neužfiksuotas Lietuvoje.
Dėl šunų auklėjimo susikibo dvi vokietės. Vyresnė įkandusi jaunesnei į koją. Šunys į šeimininkių kovą nesikišę. Žiūrėję ramiai sudėję letenėles. Įdomiai mes, žmonės, turėtume atrodyti šunims. Kad ir Naujųjų naktį. Dar įdomiau katinams turbūt. Žmonių kova už būvį tęsiasi.
