Ne pirmas kartas. Maisto tema – dinamitas! Bet tik pigaus maisto. Nelabai seniai visus beprotiškai domino ligoninių maistas. Paskui dėmesys nukrypo į mokyklų maistą. Vėliau – į darželių. Tada – į Dainų šventės valgiaraštį. Prieš metus išrinktas prezidentas apsvarstęs padėtį nutarė neprasidėti: ai, geriau jokio maisto, jokio restorano prezidentūroje!

Faktiškai būtent tuo mes ir skiriamės nuo Vakarų Europos: jeigu ten žmonės labiau domisi ir aptarinėja garsių šefų, prabangių restoranų meniu, tai pas mus – valgyklų. Kuo pigesnė sriuba, tuo didesnis laikų skaičius! Receptas: jeigu norite išgarsėti – kasdien skelbkite feisbuke sriubos kainą, kuri neviršytų pusės vienkartinio iš troleibuso vairuotojo perkamo bilieto kainos.

Išvada: daugeliu atveju mes visai ne maistą aptarinėjame! O maisto kainą.

Panašiai ir su Lietuvos banko špinatų sriubos makroskandalu. Kiek kiaulienos nugarinių verta LB prezidento liemenė? 50? Ar 150? Keptus varškėčius už 1,16 euro dotuoja ar nedotuoja? Jiems, ten sėdintiems ant 20 milijardų turto – gėda ar negėda? Koks banko darbuotojų atlyginimų medianos ir dienos pietų santykis lyginant su likusios Lietuvos išlaidomis dienos pietums?

Būtent tuo mes ir skiriamės nuo Vakarų Europos: jeigu ten žmonės labiau domisi ir aptarinėja garsių šefų, prabangių restoranų meniu, tai pas mus – valgyklų. Kuo pigesnė sriuba, tuo didesnis laikų skaičius!
Paulius Jurkevičius

Šiaipgi daug kur dotuoja. Žvilgtelėjau į „Banca d‘Italia“ – Italijos banko situaciją. Ten įvyko viešieji pirkimai, sumokėti 24 milijonai eurų už darbuotojų tipinį meniu: pirmas patiekalas (pasta, rizotas, sriuba), pagrindinis patiekalas (mėsa, žuvis), šviežios salotos su alyvuogių aliejumi, šviežias vaisius, 0,5 litro mineralinio vandens, 0,25 litro stalo vyno, kaina – 10,50 euro.

Man, tarkime, kaina visiškai neįdomi. Aš neskaičiuoju svetimų slyvų ir kiaulės ausų, – ne mano stilius. Jeigu jiems taip gerai, jeigu jiems gerai bevertis maistas, nulinė vertė jeigu patinka, tada galėtų būti tik PVM ir daugiau nieko. Koks iš esmės skirtumas: sriuba už 48 centus ar sriuba už 4,8 cento? Manau jokio – nei makro, nei mikro finansų lygmenyje. Tiesiog nėra apie ką šnekėti, o jeigu kažkas nori, tegu lygina LB kotletų kainas su mokyklų, ligoninių arba valgyklos „Montuotojas“ kotletų kainomis.

Man, pavyzdžiui, susitraukia skrandžio sienelės kai matau Lietuvos banko valgiaraštyje eilutę „Padažai“ – sviestas (0,13 euro), grietinė (0,22), dar ten visokios uogienės, aviečių, braškių ir kiti cukraus pritvinkę širdies – kraujagyslių susirgimų, diabeto pranašai. Negerai... Galėtų Bankas per viešuosius pirkimus susiveikti patyrusio gydytojo dietologo konsultaciją. Tas bent jau alyvuogių aliejų vietoje grietinės patartų vartoti. Sumažėtų bankininkams blogasis cholesterolis.

Arba štai tokios pozicijos kaip „garnyras“, „batonas“. Kažką primena. Noriu to ar nenoriu, bet išgirdęs žodį „garnyras“ išsyk prisimenu, kaip kartą Maskvoje mane aprėkė, nes nesuvokiau mažybinės šio sovietinės gastronomijos termino formos: „garnirčik“. LB maisto vizija, kiek suprantu, liko ten – valgyklų, kavinių, restoranų tresto kulinarinėse ūkanose.

Ir štai čia kyla ne 48 centų, o vertybių klausimas: kaip jie – neblogai uždirbantys, neblogus kostiumus vilkintys, neblogais tarnybiniais automobiliais važinėjantys, po Europą skraidantys bankininkai – išgyvena nuolat pasikartojantį susidvejinimą: darbo dienomis pietauja kaip maisto liumpenai – sriubytės, kotletukai, garnirčikas, batonas, galimai – kompoto stiklinė. Savaitgalį, manyčiau, jie stengiasi pabėgti nuo šios obščepito pilkumos į restoraną, į tokią valgymo vietą, kurioje žodžiai „garnyras“, „batonas“ nevartojami. Manyčiau, jie bėga toli ir brangiai, nes kiek galima varškėčiais su grietine ir uogiene maitintis?

Dar keisčiau, kad žmonėms, žiniasklaidai smarkiai rūpi LB užpirktos kruopos, slyvos, daržovės. Špinatų sriubos makro skandalą atknisę reporteriai stebisi, kodėl sutartyse nurodoma tiekti tik aukščiausios kokybės maistą. Atsiprašau, o kas turėtų būti nurodyta sutartyse: tiekti LB žemiausią kokybę žemiausiomis kainomis? Tada tegu Lietuvos Banko hierarchai persėda į kitus automobilius. Tegu išlipa iš WV „Passat“ ir tegu susirango į FIAT „Cinquecento“. Tegu plepa „Nokia“ išmaniaisiais.

Čia kyla ne 48 centų, o vertybių klausimas: kaip jie – neblogai uždirbantys, po Europą skraidantys bankininkai – išgyvena nuolat pasikartojantį susidvejinimą: darbo dienomis – sriubytės, kotletukai, garnirčikas, batonas, galimai – kompoto stiklinė. Savaitgalį, manyčiau, jie stengiasi pabėgti nuo šios obščepito pilkumos į restoraną, kuriame žodžiai „garnyras“, „batonas“ nevartojami.
Paulius Jurkevičius

Jeigu mes pykstame už tai, kad sėdėdami ant 20 milijardų jie dešimčia centų dotuoja kiaulienos nugarinę, 0,5 cento – „garnirčiką“, tai juk ir tarnybinių automobilių, tarnybinių telefonų, tarnybinių kompiuterių jie neperka. Būtų labai įdomu apskaičiuoti: kiek sriubų vertas valdiškas WV arba valdiškas mobilus telefonas. Šito kažkodėl niekas neklausia.

Kadangi man rūpi ne kainų, o maisto valgymas, aš paklausiau profesoriaus Raimondo Kuodžio: „Kodėl jūs, pavyzdžiui, nevalgote Lietuvos smulkiųjų sūrininkų produkcijos?“ Empatiškas, išraiškinga Andriaus Užkalnio leksika retsykiais prabylantis Lietuvos Banko Valdybos pirmininko pavaduotojas parodė pro FB rakto skylutę, ką jie ten valgo ir už kiek. Patikino: „Board of Bank of Lithuania“ valgo toje pačioje valgyklos salėje, kurioje pietauja banko vairuotojai, sargyba, programuotojai. Smagu: popiežius Pranciškus taip pat su eiliniais kunigais pietauja Santa Marta mensoje.

Profesorius – drąsuolis. Nors ką ten gali žinoti. Gal dabar visas gurmaniškasis Vilnius pamirš austres su šampanu ir užsimanys keptų varškėčių po 1,16 euro su kažkuo. Pažiūrėsime.

Dėl sūrininkų. Yra gerų pavyzdžių. Tarkime, Italijos bankų grupė „Credem“ į savo saugyklas, greta aukso, priima parmezano formas. Ten rimtai viskas, „Fort Knox“ stiliumi: ginkluota sargyba, spygliuota viela, vaizdo kameros. Pasideda dviem–trims metams 420 000 sūrio formų, o sūrininkams suteikia apyvartinių lėšų – apie 100 milijonų eurų. Nes be šito banko sūrininkai pražūtų – jie negali laukti trejus metus, kol sūriai pasieks reikiamą brandą ir juos bus galima parduoti.

Man labai patiktų, jeigu Lietuvos smulkieji sūrininkai – labiausiai pažeidžiamas mūsų gastronomijos elitas galėtų tą patį pasakyti: „Be Lietuvos Banko pražūtume...“

Man labai patiktų, jeigu Lietuvos bankas užuot šlamštęs špinatus ir nusibodusias kiaulienos nugarines, paragautų tikrų, Lietuvos pievomis, nepasterizuotu pienu kvepiančių, rankomis darytų sūrių. Nesvarbu, tiesą pasakius, – bendroje salėje ar atskiroje. Aš kažkodėl manau, kad bankininkams patiktų. Manau, kad jie mielai susimokėtų, nedarytų problemų. Galėtų netgi pakviesti žurnalistus ir pasidemonstruoti: Lietuvos bankas valgo tikrą Lietuvos maistą!

Jeigu tokie gražūs dalykai neįvyks, ką gi – ieškosime kaltų. Bus kalti jie, nes neišdrįso. Bet labiausiai būsime kalti mes, nes greičiausiai pradėtume nacionalinę pasipiktinimo kampaniją: jūs tik pažiūrėkite, ką jie ten valgo.

Malonaus paskutinio šio pavasario savaitgalio!