Lietuva, ačiū Dievui, neturi neišspręstų teritorinių ginčų su kaimynais. Tokių, kaip tarpukariu buvo Lenkijos aneksuotas Vilniaus kraštas. Tokių, kaip Karabachas, įstrigęs kaulu Armėnijos ir Azerbaidžano gerklėse, Padniestrė Moldovoje, Rusijos užgrobtos Gruzijos ir Ukrainos teritorijos. Todėl lyg ir neturėtume jaustis nuskriausti bei tą skriaudą rodyti pasauliui, tarsi prie bažnyčios šventoriaus vartų per atlaidus įsitaisęs elgeta, dėl centų graudinantis praeivius savo pūliuojančiomis žaizdomis.
Nežinau, gal čia nuo tarpukario šūkio „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ kelioms kartoms į priekį ant smegenų krito, o gal poreikis būti auka, tuo pat metu liudijant savo įsivaizduojamą reikšmingumą ir didybę, būdingas visoms nebrandžioms visuomenėms.
Apie atominę energetiką išmanau ne daugiau už kas antrą fizikos pamoką praleidusį gimnazistą. Iš principo žinau, kaip ji veikia ir dar prisimenu Černobylį. Ne televizijos serialą, o tikrą 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio atominės elektrinės katastrofą. Lemtingą savaitgalį, kai Šiaurės Europa jau fiksavo radiacijos padidėjimą, o nuo mūsų dar buvo slepiamos reaktoriaus sprogimo pasekmės, vienmarškinis talkinau seneliams, Druskininkų priemiestyje sodinusiems bulves.
Astravu pasitikiu ne ką labiau, negu Černobyliu, nes jį statė Rusijos atominės energetikos specialistai, kurių darbo kultūra nuo sovietmečio ne kažin kiek pasikeitė. O pasklaidžius naujienas, kaip pačioje Rusijoje vis tai koks kosminis aparatas susprogsta taip ir nepakilęs, tai paskutinį lėktuvnešį aplaužo virstantis kranas, susidaro įspūdis, kad atgrubnagių iš pasturgalio augančiomis rankomis atsakinguose postuose ten tik padaugėjo.
Suprantu, jeigu Astravą ištiks rimta bėda, kitą serialą HBO filmuos ne Vilniuje, o apie Vilnių, bet ne arčiau kaip Lenkijoje arba Latvijoje. O mano mylimoje Dzūkijoje baravykus galėsiu rinkti sutemus niekuo nepasišviesdamas, nes jie patys iš tolo spinduliuos.
Tačiau visas grėsmes sveikos nuovokos žmogus turėtų vertinti ne tik gąsdindamas save ir kitas potencialias jų aukas baisiausiomis įmanomomis pasekmėmis. Pirmiausia turbūt reikėtų pasverti savo galimybes eliminuoti tos grėsmės priežastį. Jeigu galiu nusipirkti žiemines padangas, tai per pūgą nevažiuoju iš savo kiemo vasarinėmis. O jeigu ne, tai renkuosi kelionę autobusu. Turėjau žaibolaidį savo kieme ant stulpo, bet prieš mėnesį žaibas vis tiek pataikė į anteną ir supleškino du televizorius visai vasarai išvaduodamas nuo senų laidų pakartojimų žiūrėjimo. Ar galėjau kaip nors eliminuoti grėsmę, kad taip nenutiktų? Nė velnio.
Taigi ir kalbėdami apie Astravo atominę elektrinę pirmiausiai įvertinkime, ar turime svertus paveikti ją statančias šalis – Baltarusiją ir Rusiją. Mandagūs prašymai ir protestai nepadeda, kaimynai baltarusiai jokios mums keliamos grėsmės pripažinti nenori ir jaučiasi įžeidinėjami, kai apie ją užsimename. Kremliui gi kaip tik labai smagu ir naudinga mūsų nesutarimus dėl Astravo paversti mažuoju Karabachu, kuris daugeliui metų į priekį apkartintų Lietuvos ir Baltarusijos santykius. Dar geriau, jeigu mes pasitelksime europines institucijas ir nepaliksime Aliaksandrui Ryhoravičiui Lukašenkai kitos alternatyvos, kaip tik pulti į lipnų Vladimiro Putino glėbį.
Gražiuoju nesusitarsime, karo Minskui dėl Astravo irgi neskelbsime nei mes patys, nei mūsų įtikinta Baltarusijos AE grėsme Europa. Pakanka prisiminti, kad net tuomet, kai Lukašenkos režimas gerokai griežčiau negu dabar dorojosi su savo negausiais disidentais, galėjome juos tik užjausti ir moralizuoti apie žmogaus teisių principus.
Visiškai nesuprantu ilgamečio Lietuvos diplomato, konservatoriaus, Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų nario, buvusio Lietuvos ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio džiaugsmo, kad Varšuvoje viešėjęs prezidentas Gitanas Nausėda užsiminė šios šalies prezidentui Andrzejui Dudai apie lietuvių nuogąstavimus dėl Astravo AE.
„Mano nuomone, dabar yra būtent pats laikas šį klausimą iškelti visu aštrumu ir, sutelkus transatlantinę paramą, ieškoti būdų, kaip sustabdyti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Bendrijai grėsmę keliantį monstrą“, – išskirtiniame interviu DELFI sakė Ž. Pavilionis.
Pats laikas buvo 2012 m. Būtent tada buvo pralaimėta kova dėl Astravo. Kai Seimas sutiko skelbti referendumą dėl Visagino AE, tik naivuoliams galėjo kilti abejonių, kad Rusija nesugebės taip paveikti jo rezultatų, jog savos elektrinės niekada neturėtumėm ir liktumėm priklausomi nuo rusiškų energetinių išteklių. Įdomus tame referendume buvo LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio vaidmuo, įdomūs lėšų srautai, bet tai jau ne šio žanro, o būsimų tiriamosios žurnalistikos didmeistrių straipsnių tema.
Iki fizinio Astravo AE paleidimo Baltarusijai dar reikės įveikti visą eilę etapų, tačiau, jei visi jie praeis be nenumatytų trikdžių, jėgainę planuojama paleisti šių metų rudenį, parodoje „Atomexpo 2019“ Sočyje žurnalistams sakė Baltarusijos energetikos viceministras Michailas Michadiukas.
Iš atostogų grįžusiems Lietuvos politikams iki to meto kaip tik turėtų atvėsti galvos nuo ministerijų dalybų naujoje valdančiojoje koalicijoje. O tada būtų galima ramiai apgalvoti tolimesnius veiksmus: iš principo protestuoti prieš Astravą iki Paskutiniojo teismo dienos ar pripažinti mums nemalonų faktą neišvengiamu, tarsi kokį gamtos reiškinį, ir rengti planus galimoms katastrofos pasekmėms iki pat sostinės bei pusės Lietuvos evakavimo.
