Karo belaisvių stovykloje J. Vossas kurį laiką dirbo vieno JAV kariuomenės generalinės karo prokuratūros karininko raštininku ir turėjo priėjimą prie gausybės dokumentų apie holokaustą. Vis daugiau sužinodamas apie Waffen-SS narių dalyvavimą vykdant siaubingus nusikaltimus, autorius nusprendė giliai pažvelgti į savo sielą ir kritiškai persijoti kertinius ligtolinio gyvenimo įsitikinimus.

Nors daugumą vardų autorius ir pakeitė, jo pasakojimo veikėjai yra tikri, o visus pokalbius ir veiksmus jis atpasakojo kuo tiksliausiai – juk tiek nedaug laiko buvo praėję nuo 1945–1946 m.

„Vėl spalis. Praėjo lygiai metai nuo to laiko, kai pradėjau rašyti savo atsiminimus apie Juodųjų edelveisų savanorius. Manau, kad šis mano pasakojimas apie jų pergales ir pralaimėjimus, nedidelius džiaugsmus ir kančias, jų idealizmą ir pasiaukojimą tiksliai nušviečia tą trumpą šių karių gyvenimo laikotarpį, kuris šiandien yra smerkiamas ir niekinamas. Dabar, baigęs pasakojimą, jaučiu didžiulį palengvėjimą, tarsi galų gale būčiau atlikęs pareigą.“, - rašo knygos autorius.

Siūlome paskaityti knygos „Juodasis edelveisas“ ištrauką.

Knygos "Juodasis edelveisas" viršelis. Leidykla „Briedis“

Mūsų naujajame poste iš bokštelio skamba trimito signalas. Iškilmingai gražus, švariai ir ritmiškai atliekamas portato, visus stovyklos žmones, tiek amerikiečius kareivius, tiek vokiečius belaisvius, nuteikia ramiai ir melancholiškai. Dabar gegužė, antrieji mano nelaisvės metai.

Praėjo daugiau nei du mėnesiai, kai baigiau paskutinį skyrių apie Sennozero ežerą. Belaisvių stovyklai greitai ištuštėjus, užsidarė ir Romiji ligoninė. Kalbama, kad dauguma belaisvių buvo perduoti prancūzams; kiti, tokie kaip sergantys arba turintys privilegijuotą statusą, buvo paleisti. Pavyzdžiui, Waltheriui stebuklingai buvo grąžinta Austrijos pilietybė ir jį paleido. Tačiau dauguma iš mūsų – ligoninės darbuotojų – buvo paimti tarnauti į JAV karo policijos mokyklą, kuriamą čia, Vokietijoje.

Reikia pasakyti, kad mes esame savotiški karališkieji rūmų dvariškiai: „pasiuntiniai“, pradedant vyresniaisiais ir baigiant paprastais liokajais, padavėjai, slaugytojai, virėjai ir kiti virtuvės darbuotojai, visokių rūšių amatininkai, sodininkai, muzikantai (visas orkestras), vežikai (vairuotojai), durininkai ir taip toliau. Livrėjas mums atstoja tvarkinga amerikietiška kareiviška uniforma, ant nugaros papuošta didelėmis baltomis raidėmis PW arba visiškai juoda.

Naujasis mūsų postas yra buvusios vokiečių laivyno kareivinės, kiek žemiau upe nuo Brėmeno. Keista, bet Sąjungininkų bombonešiai jų visiškai nelietė, nors iki pamatų sugriovė miestus tiek į pietus, tiek į šiaurę nuo mūsų – ypač nuniokotos buvo urbanizuotos vietovės. Po to, kai šio mėnesio pirmoje pusėje persikraustėme čionai, raudonų plytų kareivinių pastatuose, visai mieluose, palyginti su niūriais prancūziškaisiais, įsikūrė JAV karo policijos mokykla. Mes, belaisviai, pasistatėme palapines keturkampėje aikštėje, apjuostoje spygliuota vieta ir saugomoje sargybinių: prie įėjimo ir dviejuose sargybos bokštuose – taip, kaip ir visur.

Būti tėvynėje, bet vis tiek belaisviu – tik dar labiau sustiprina nelaisvės jausmą. Kai po daugybės užsilaikymų mūsų traukinys galiausiai pajudėjo iš Romiji, mums tai pasirodė gera žadanti pradžia. Ateitis kažkaip atrodė šviesesnė. Traukėme namo ir jau vien tai sužadino mums visokių vilčių. Kuo giliau važiavome į Vokietiją, tuo mano nuotaika darėsi pakilesnė. Kiekvieną valandą jaučiau artėjantis prie namų. Vėliau net akimirką mačiau iš miglos rytuose išnyrančius Harco kalnus. Bet kai paskui ėmėme riedėti vis labiau į šiaurę, nusivylimas ėmė augti – pravažiuojant stotis, miestus ir pramonines vietoves vis labiau matėsi tos siaubingos žaizdos, kurias mūsų šalis patyrė krečiama ilgos paskutinių metų agonijos. O ką mes tikėjomės išvysti? Kokį nors stebuklą? Pravažiavome Manheimą, Kaselį, Hanoverį ir Brėmeną. Nejau grįždami namo įsivaizdavome, kad kažkokiu būdu jie pakils iš griuvėsių? Mums teko susitaikyti su niūria tikrove.

1944 m. liepą Normandijoje pasiduodantys SS kareiviai. Nuotr. iš knygos "Juodasis edelveisas"

Tarp šių nuniokotų vietovių išsiskyrė dirbamos žemės ir kaimai, pasipuošę gegužės žiedais – kiekvienas laukas, raudonų stogų telkinys ar kaštonų giraitė trykšte tryško vilties simboliais. Važiuodamas prisiminiau vieną prancūzų kalbos pamoką mokykloje 1940 metų vasarą – tą vasarą, kai buvo nukariauta Prancūzija. Mokytojas pacitavo mums maršalo Pétaino žodžius iš neseniai vykusio kreipimosi į žmones – žodžius, kurie man giliai įstrigo, nes tada bandžiau suprasti, ką turi išgyventi nugalėta šalis. Kreipimesi prancūzų tauta buvo raginama intelektualiai ir moraliai atgimti. Riedant mūsų traukiniui bandžiau prisiminti maršalo žodžius, kuriais kaip paskutinę viltį jis įvardijo Prancūzijos žemę – maždaug taip: Francais! <...> La terre, elle ne ment pas. Elle demeure notre recours. Elle est la patrie elle-même. Un champ qui tombe en friche, c’est une portion de France qui meurt. Un champ de nouveau emblavé, c’est une portion de France qui renaît. <...> (Prancūzai! <...> Žemė mūsų neišduos. Ji visada teiks mums prieglobstį. Būtent tokia yra mūsų šalis. Kiekvienas neišnaudotas laukas yra mirštanti Prancūzijos dalis. Kiekvienas naujai apartas laukas yra atgimstanti Prancūzijos dalis)

Vilties ir padrąsinimo žodžiai. Jei tik mes būtume laisvi ir galėtume padėti savo šaliai atgimti...
Neseniai apie laisvę kalbėjomės su mūsų kapelionu ir Pete’u. Stoviniavome po mūsų naujos koplyčios (žinoma, irgi brezentinės) pašventinimo, kur mane atsitempė Pete’as. Savo pamokslu kapelionas pamėgino sušvelninti visuotinį belaisvių nusivylimą, žadindamas tikėjimą ir viltį – tikėjimą, kurį, pasak jo, galima puoselėti tiek laisvėje, tiek uždarytam stovykloje; o viltis buvo tarsi švyturio spindulys – tokia stipri ir daug žadanti, kaip ir mūsų tikėjimas.

Pete’as pasakė kapelionui, kad jam pamokslas nepaprastai patiko ir jis jautėsi sutvirtėjęs. Pamaniau, kad ir man derėtų ką nors pasakyti.

- Atleiskite, kapelione, namuose nebuvau iš tų, kurie labai uoliai lankė bažnyčią, bet suprantu, kad žmones ji paguodžia; pasidalinus savo viltimi su kitais, ji sutvirtėja.

- O kaip tu pats? – jausdamas mano abejones, paklausė jis šypsodamasis.

- Deja, negaliu pasigirti labai stipria viltimi; ko gero, dėl to, kad mano tikėjimas ne toks stiprus, koks turėtų būti. Jaučiuosi aklavietėje.

- Man tavęs labai gaila, – pasakė jis. – Gal bent jau sutinki su tuo, kas buvo pasakyta apie laisvę?

- Kaip suprantu, jūs kalbėjote apie apsisprendimo laisvę ir laivę išpažinti tikėjimą kaip paskutinę galimybę mūsų keblioje padėtyje. Taip, tai tiesa. Vis dėlto su visa derama pagarba jums, kapelione, mūsų tikroji problema ta, kad mes norėtume iš čia ištrūkti. Manau, tai yra tikroji laisvė.

- Taip, suprantu. Nepaisant to, laikausi savo požiūrio. Net ir ištrūkęs gali nebūti toks laisvas, kaip tau atrodo. Visada yra moralinių ar teisinių prievolių, arba tavo laisvę apribos paprasčiausi žmogiški poreikiai. Drįstu teigti, kad šioje belaisvių stovykloje yra daugiau laisvės, negu turėjote per visą tarnybos kariuomenėje laikotarpį. Argi ne taip? Nedvejodamas pasakysiu dar daugiau: galima sakyti, kad pralaimėjimas mus išlaisvino.

Nors tokį požiūrį teko girdėti ir anksčiau, vis tiek buvau priblokštas:

- Kaip jūs galite taip kalbėti? Gal jums priminti subombarduoto Brėmeno gyventojus ar milijonus išvarytųjų iš rytinių teritorijų. Nejau manote, kad jie jaučiasi išlaisvinti? O kalbant apie mane, aš stojau į tarnybą savo noru.

- Būtent apie tai ir kalbu. Taip pasielgti tave vertė moralinis įsipareigojimas, tavo paties įsitikinimas, lygiai kaip kiti įsipareigoja papročiams ar religijai. Patys didžiausi laisvės apribojimai visada vyksta dvasinėje plotmėje. O kadangi dabar esi laisvas nuo buvusių įsipareigojimų, vadinasi, turi daugiau laisvės, kuria gali čia pasinaudoti.

- Mano manymu, suvaržymus, kuriuos pasirinkau savo valia, tiesiog pakeitė kiti, primesti iš šalies.

- Pagrindinis pasirinkimas yra tarp gyvenimo link Dievo arba tolyn nuo Jo ir čia tu esi laisvas pasirinkti. Tasai, kuris tiki, visada bus laisvas gyventi pagal Dievo valią. Štai ką reikia suprasti.

- Visada? O jei gyventume prie bolševikų? Ar tie žmonės, jūsų manymu, yra laisvi? Labai abejoju, labai smarkiai abejoju. Tarkime, jei jūs teisus, tada galėtume susitaikyti ir su bolševizmu; bendrai paėmus, viskas būtų ne taip ir blogai. Ar norite, kad mes šitaip viską suprastume?

- Brangusis drauge, viskas priklauso nuo tikėjimo. Jei tavo tikėjimas bus stiprus, tai ir suprasi teisingai. Tikėjimas nuverčia kalnus.

Manęs visiškai nepaguodžia toks jo požiūris. Galiausiai jis verčia susitaikyti su viskuo, kas tau nutinka. Jis žada dvasios ramybę, kaip tasai trimito signalas. Užliūliuoja į susitaikėliškumą. Tarsi sakytų: nurimk, nesijaudink, susitaikyk, nėra jau taip blogai, kada nors viskas bus geriau, o kol kas pamiegok, patikėk manimi, miegas – puikus guodėjas.

Pasau miesto apylinkėse JAV karo policininkai tarp suimtų vokiečių kareivių ieško esesininkų, dalyvavusių Malmedi žudynėse. Nuotr. iš knygos "Juodasis edelveisas".

Reikia pasakyti, kad šiaip jau mūsų stovyklos dienotvarkė kupina kasdienio gyvenimo, o ne diskusijų apie laisvę. Paaiškėjo, kad gyvenimas Karališkajame dvare kur kas įdomesnis, nei maniau iš pradžių, bent jau kalbant apie mano ir Pete’o pareigas. Pete’as padeda JAV kariuomenės dantų gydytojui ir toks darbas jam patinka, o mano viešpats ir viršininkas yra teisininkas iš Čikagos.

Tai kapitonas Herbertas – tokia jo pavardė, o ne vardas. Mūsų mokykloje jis atsakingas už teisinį parengimą, o pats dėsto baudžiamąją teisę. Išvaizdus, gal kiek per daug įmitęs, maždaug mano tėvo metų, ilgais lygiai sušukuotais jau šiek tiek žilstelėjusiais plaukais jis, bendrai paėmus, neabejotinai autoritetingas žmogus. Aš mašinėle spausdinu jo paskaitas apie tyčines ir netyčines žmogžudystes, plėšikavimą, vagystes ir taip toliau, taip pat ir apie baudžiamąjį procesą. Rytais jis vaikšto pirmyn atgal po mūsų kabinetą ir diktuoja sodriu balsu, giliai gerklėje su pasimėgavimu užapvalindamas „r“ raides, ypač tokiuose žodžiuose kaip „mu-rr-de-rr“ (žmogžudystė).

Mašinėle aš spausdinu negreitai, tačiau, kaip prieš šešias savaites sužinojau per pirmąjį mūsų pokalbį, ne tai buvo svarbiausia. Jam sunkiai sekėsi tarp posto karinio personalo, išskyrus karininkus, rasti ką nors, kas galėtų be pernelyg daug klaidų spausdinti jo diktuojamą tekstą, ypač lotynų, normanų ar saksų kilmės žodžius ar šaknis. O štai mano, baksnojančio mašinėlę vos dviem pirštais, galvos skausmas buvo, kaip neprivelti klaidų ir spėti užrašyti jo diktuojamą tekstą.

Vis dėlto galiausiai viskas ėjosi gerai. Šis darbas man patinka, priešais mane atsiveria visiškai naujos srities žinios. Žvelgti į pasaulį iš teisinio taško – kritiškai, nešališkai, analitiškai, remiantis faktais, pasveriant ir vertinant juos – visa tai mane savotiškai domina. Ši patirtis netgi ima daryti įtaką mano nuomonei apie Niurnbergo teismą. Iki šiol aš tiesiog sutrikęs ir su nerimu viską stebėjau, nesugebėdamas racionaliai apsvarstyti šio klausimo. Dabar, kai kasdien pasisemiu vis daugiau teisinių žinių, man darosi smalsu, o tai reiškia, kad tampu atviras suvokti šį teismą ir kaip teisinę procedūrą, kurioje svarbios įstatymų formuluotės, įvairių nusikaltimų sudėtys ir įrodymų taisyklės. Mano naujoji patirtis yra tegul ir labai pradinis, tačiau savotiškas teisinis išsilavinimas.
Mane domina šie teisiniai Niurnbergo teismo aspektai ir remdamasis jais aš galbūt galėsiu įvertinti jį kur kas racionaliau, negu pasikliaudamas savo ligtoliniu labai emocionaliu požiūriu.

Anglų kareiviai apieško suimtus vokiečių SS kalnų jėgerius. Nuotr. iš knygos "Juodasis edelveisas".

Pirmą pamoką gavau vieną vakarą, kai kapitonas Herbertas užsuko į kabinetą pasiimti teksto, kurį diktavo ryte. Jis liko patenkintas rezultatu ir buvo geraširdiškai nusiteikęs. Pasiūlęs cigaretę paklausė, kaip man patinka su juo dirbti. Pasakiau, kad man šis darbas įdomus, ir užsiminiau ėmęs galvoti, kuo remiasi būsimasis karo baudžiamasis procesas. Mano klausimas, atrodo, jį ypač sudomino. Jis jautė, kad turiu dvejonių, ir pasiūlė jas atvirai išsakyti.

- Vokiečiui sunku patikėti, kad nugalėtojų sukurtas tribunolas gali būti teisingas nugalėtiesiems, – pasakiau.

- Žinoma, Tarptautinį karo tribunolą sukūrė Vokietijos nugalėtojai, – pripažino kapitonas. – Nepaisant to, politinis jo tikslas yra ne kerštas, o prevencija; mes esame ryžtingai nusiteikę pamėginti užkirsti kelią karinei agresijai ateityje. Tik pagalvok, ką turėjo išgyventi mūsų tautos per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Daugiau tai negali pasikartoti. Agresorius reikia perspėti. Tai ne kokia nors politinė akcija, o tiesiog teisinis procesas.

- Taip sakote todėl, kad viskas vyks pagal chartijos nuostatas? O kodėl ši chartija turėtų liesti vokiečius? Mes neturime su ja nieko bendra. Argi nekyla dvejonių, kad kaltinamieji patraukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal kažkokius užsienio įstatymus, atvežtus į jų šalį? Manau, kad žmonės ir chartiją, ir visą procesą laikys tik paprasčiausia priedanga.

ž Žvelgiant iš teisinio taško, vokiečių karo nusikaltimų nagrinėjimas pagal Sąjungininkų chartiją nėra joks nusižengimas. Negalima paneigti fakto, kad žlugus reichui šioje šalyje valstybinę valdžią turi tik Sąjungininkų pajėgos. Be abejonės, jos ir turėjo sukurti teisinę sistemą, pagal kurią būtų teisiami karo nusikaltimai Vokietijoje. Tarptautinio karo tribunolo chartija yra tokia pat teisėta ir įpareigojanti, kaip bet kurie kiti įstatymai.

- Bet ar ji nešališka ir teisinga? – nenusileidau aš. – Juk ji sukurta jau po visko, argi ne? Ketvirtajame dešimtmetyje nebuvo jokio karo nusikaltimų kodekso. Skaičiau, jog, vykdydami procesą tokiu būdu, Sąjungininkai laužo seną teisinį principą, kad kaltinamasis negali būti baudžiamas, jei prieš tai įstatymu nebuvo įspėtas. Sako, šis principas atkeliavo iš romėnų ir yra taikomas visose civilizuotose teisės sistemose.

- Tai labai formalus prieštaravimas. Neverta teikti jam daug reikšmės. Juk niekaip nepaneigsi, kad tokie nusikaltimai žmonijai, kaip žmogžudystės, išprievartavimai, trėmimai ir panašūs, civilizuotose valstybėse yra nustatyti jau ne vieną šimtmetį, kai kuriose bent jau ne vieną dešimtmetį.

- Taip, suprantu: žmogaus teisių pažeidimai, – pripažinau. – Tačiau kuo labiau visos pusės įsitraukia į bekompromisį karą – karą dėl išgyvenimo, tuo labiau šios gerai įsigalėjusios žmonijos taisyklės ima iš visų kraštų byrėti. Ar man leistis į smulkmenas?

Bendrai paėmus, aš sutikau, kad žmogaus teisių pažeidimus reikia nagrinėti teisme; tačiau dėl naujai įvardytų nusikaltimų nebuvau toks užtikrintas. Taip ir pasakiau Herbertui, o tada tęsiau:

- O kaip, tarkime, vadinamasis pasiruošimo karinei agresijai nusikaltimas – pagrindinis Niurnbergo teismo kaltinimas. Juk anksčiau toks dalykas niekada nebuvo laikomas nusikaltimu, už kurį grėstų bausmė.

- Dar reikia palaukti, ar teismas nutars įtraukti šį punktą į baudžiamų nusikaltimų sąrašą, – atsakė kapitonas, – bet šiaip jau žymūs teisininkai tvirtina, kad po Pirmojo pasaulinio karo tarptautinė bendruomenė karinę agresiją laiko draudžiama.

Kapitonas taip ramiai aiškino teisinius proceso aspektus, kad aš nusprendžiau pamėginti eiti dar toliau:

- Nuo tada, kai belaisvių stovykloje Prancūzijoje perskaičiau Tarptautinio karo tribunolo pranešimą, man neduoda ramybės dar vienas klausimas: bendrininkavimo apibrėžimas ir tam tikrų organizacijų nusikalstamas pobūdis. Mane išties slegia, kad teismas akivaizdžiai ruošiasi paskelbti nusikalstamus net reguliariosios kariuomenės dalinius, tokius kaip Waffen-SS.

Paminėjus Waffen-SS, linksma kapitono nuotaika šiek tiek prigeso. Tačiau jis ir toliau atsakinėjo man kaip mokytojas mokinukui:

- Tu, be abejo, žinai, kad dauguma žmonių, tiek vokiečių, tiek kitų tautybių, šiuo metu jau žino apie SS nusikaltimus. Dabar jau mano eilė paklausti, ar man leistis į smulkmenas? Be abejo, teismas tą darys.

Tema buvo pavojinga, bet nutraukus pokalbį šioje vietoje būtų likę pernelyg daug neatsakytų klausimų, todėl tęsiau:

– Norėčiau paaiškinti, pone. Mano draugas buvo Waffen-SS karininkas – nepriekaištingos reputacijos ir karo elgesio žmogus. Jis žuvo mūšyje. Iš to, ką teko skaityti laikraščiuose, reikia suprasti, kad jei teismas pripažins Waffen-SS kalta, jis po mirties taps nusikaltėliu vien dėl to, kad 1942 metais įstojo į šią tarnybą; negana to, visi išgyvenusieji šių dalinių kareiviai, nepriklausomai nuo jų asmeninės kaltės, bus laikomi nusikaltėliais. Kur tasai asmeninės atsakomybės principas, apie kurį jūs kalbate savo paskaitose? Kaip jis atsispindi Tarptautinio karo tribunolo chartijoje?

Kapitonas atsistojo ir susimąstęs pažvelgė į mane. Jis nuėjo prie lentynos ir ėmė kažko ieškoti. Smarkiai truktelėjęs iš po krūvos popierių ištraukė kažkokį seną dokumentą ir iškėlė rankoje: Tarptautinio karo tribunolo chartija. Pavartęs dokumentą ir suradęs, ko ieško, ėmė cituoti devintą ir dešimtą chartijos straipsnį:

- „<...> teismas gali, teisiant atskirą grupės ar organizacijos narį, remdamasis tais kaltinamojo nusikalstamais veiksmais, kurie bus įrodyti, paskelbti visą grupę ar organizaciją, kuriai priklausė kaltinamasis, nusikalstama organizacija <...> tokiu atveju bet kuri iš Keturių valstybių nugalėtojų gali patraukti buvusį organizacijos narį baudžiamojon atsakomybėn ir tokiu atveju nusikalstamas organizacijos pobūdis neprivalo būti svarstomas iš naujo“.

Kapitonas kurį laiką pagalvojo ir tarė:

- Nemanau, kad bus atsižvelgiama į asmeninį organizacijos narių kaltumą. Jei teismas nustatys, kad organizacija yra kalta pagal kažką panašaus į devintąjį straipsnį, jis tikrai pritaikys šias nuostatas ir jos nariams, kurių kaltė gal ir abejotina. Kita vertus, jei mes norime įvykdyti teisingumą tų, kurie nukentėjo nuo SS veiksmų, vardu, būtų tiesiog neleistina kokiam nors kaltinamajam iš naujo kelti klausimą, ar SS yra nusikaltėliška organizacija.

Man pasirodė, kad kapitonas Herbertas neįvertina visos kaltinimo Waffen-SS reikšmės.

- Atleiskite už įkyrumą, pone, bet mano paminėti kareiviai kaltinami nusikaltėlišku bendrininkavimu, jiems metamas kaltinimas prisidėjus prie nusikaltimų taikai, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai. Man sunku netgi prisileisti tokią mintį, kad šimtai tūkstančių kareivių galėjo įstoti į šias Vokietijos karines pajėgas tam, kad vykdytų nusikaltimus. O kaip tą įrodyti? Juk kaltinamųjų suole nėra nė vieno Waffen-SS nario.

Kapitonas išliko visiškai ramus, beveik abejingas. Jam šis teismas buvo tik dar vienas baudžiamasis procesas. Jis šiek tiek pagalvojo ir pasakė:

- Kaip jau sakiau, daug kas mano, jog, bendrai paėmus, visuomenė žinojo apie SS nusikaltimus, todėl tie, kas stojo į vieną iš jų organizacijų, turėjo suprasti, kad tampa nusikaltimo įrankiais. Tiesa, aš asmeniškai abejoju, kad toks kaltinimas bendrininkavimu galėtų būti pritaikytas. Dėl paties termino yra nemažai ginčijamasi, netgi Jungtinėse Valstijose. Gal teismas ir neįtrauks jo į tautų teisę.

Nusprendžiau daugiau nebeklausinėti; mūsų pokalbis ir taip nuėjo gana toli. Kai pagalvoju, suprantu, kad išties tikslinga traukti baudžiamojon atsakomybėn žmogaus teisių pažeidimus, ir, ko gero, nėra jokios kitos valdžios, kuri galėtų tai padaryti. Tačiau galvoje netelpa tie beprotiški pareiškimai, teigiantys, kad SS nusikaltimai buvo žinomi visuomenei, ir tokiu būdu insinuojantys, jog Waffen-SS savanorių motyvai buvo patys nedoriausi! Koks beviltiškas neatitikimas tarp šio vaizdinio ir tikrovės! Matau nuo Sennozero ežero grįžtančią mulų vilkstinę su mūsų negyvais bendražygiais, matau Bergerį, mirtimi užtvirtinusį savo sąžiningus ketinimus, taip pat matau tą jauną karininką, kuris net mirdamas rūpinosi ne savimi, o mūsų bendru tikslu. Jie tikėjo, kad tas tikslas yra kilnus, ir dėl jo atidavė viską, ką turėjo. Koks vertybių perkainojimas! Kokia tiksli Shakespeare’o eilutė: „Kur blogis, ten gerai, o kas gerai, tėra tik blogis.“

1945 m. sausį karinės operacijos „Šiaurės vėjas“ metu Šilersdorfe, Elzase, į nelaisvę paimti SS kareiviai. Nuotr. iš knygos "Juodasis edelveisas".

Tačiau po kelių dienų ant savo stalo radau voką nuo kapitono. Jame buvo laikraščio pranešimas, labai tiksliai aprašantis buvusio Aušvico mirties stovyklos komendanto Rudolfo Höso parodymus.
Perskaitęs visas smulkmenas apie tuos faktus, kurie jau kiek anksčiau tapo visuotinai žinomi, aš ir vėl likau visiškai sutrikęs. Per dvidešimt septynis mėnesius dujomis nunuodyti arba badu numarinti trys milijonai žmonių ir visa tai vienoje stovykloje! Tai reikštų tarp trijų ir keturių tūkstančių žmogžudysčių kiekvieną dieną, įskaitant sekmadienius ir švenčių dienas! Neįtikėtina! Tokie dalykai atrodo tiesiog neįmanomi. Tačiau šiuos skaičius raštišku teismo prisipažinimu patvirtino pats Hösas. Kaip žmogaus protas, sužinojęs tokius įrodymus, išvis gali įsivaizduoti jų įgyvendinimą? Kaip įmanoma įsivaizduoti šios veiklos infrastruktūrą ir kasdienes operacijas? Kokia turėtų būti vykdytojų, atliekančių šio siaubingo projekto darbus, psichinė būklė?

Bergždžiai mėgindamas suvokti visą milžinišką šio dalyko klaikumą, prisiminiau kitą atsitikimą iš senų laikų. Turbūt tada buvau trečiokas, kai miškus prie Gandersheimo – nedidelio miestelio, kuriame tuo metu gyvenome, – užplūdo grambuoliai; visos miesto mokyklos buvo pakviestos talkinti sprendžiant susidariusią kritinę padėtį. Taigi ankstų rytą visų klasių mokiniai išėjo į mišką ir ėmė purtyti nuo medžių grambuolius, sušalusius ir sustingusius nakties šaltyje. Tada juos rinkome ir bėrėme į didelius maišus, kurie vėliau buvo sutempti į mokyklą sudeginti. Labai aiškiai prisimenu tą klaikų jausmą, kai vidurdienį žiūrėjau, kaip maišai, išsipūtę nuo dabar jau atgijusių ir persigandusių vabalų, vienas po kito buvo metami į krosnyje ūžiančią ugnį ir kiekvieną palydėdavo baisus šnypštimas ir dar labiau plykstelėjusios liepsnos.

1944 m. gruodžio 17 d. prie Malmedi, Belgijoje, vokiečiai nužudė 84 karo belaisvius amerikiečius. Nuotr. iš knygos "Juodasis edelveisas"

Dabar nebūtina gilintis į Höso skaičius. Jie nekeičia tiesos esmės. Svarbiausia tai, kad masinis žydų – įvairiausio amžiaus bejėgių vyrų, moterų ir vaikų – žudymas buvo apgalvota ilgalaikė aukštesniosios valdžios strategija, vykdoma kelerius metus. Aukoms tai nesuvokiama katastrofa.
Mėgindamas suprasti aš bandau įsivaizduoti, kad mano paties šeimoje aptinkamas giminaitis, priklausantis kokiai nors naujai atrastai „žemesnei rasei“, ir policija pasibeldžia į mūsų duris, suima jį ir slapčiomis nusiunčia į dujų kamerą. Kad ir kaip stengiuosi, net bandau įsivaizduoti savo šeimos narius, gulinčius skeletų krūvose, kokias mačiau laikraščiuose, šis siaubingas sumanymas, nors neabejotinai vykęs iš tikrųjų, vis dėlto niekaip netelpa man galvoje. Kita neginčijama tiesa yra ta, kad jį planavo ir vykdė SS – žmonės, kurių dauguma dėvėjo tokią pačią uniformą kaip ir mes. Pasak Höso, stovyklas saugojo ir žmonių naikinimo mechanizmą aptarnavo trisdešimt penki tūkstančiai vyrų, dėvėjusių mūsų uniformas. Tai išties nemaža Waffen-SS dalis.

Prisimindamas tą niūrų 1943 metų rytinį atsitikimą prie geležinkelio bėgių, dabar suprantu, kokia kraupi tiesa glūdėjo už nežinios širmos.

Pripažinus šią tiesą, kaltinimas, kad Waffen-SS yra nusikaltėliška organizacija, tampa visai įtikimas, bent jau iš dalies. Atrodo, kad šiam kaltinimui pagrįstumą suteikė mūsų viršininkai, integruodami stovyklų personalą į Waffen-SS. Gal net tokia ir buvo jų sumanymo dalis – kad kovos daliniai atrodytų tarsi šių žudymų bendrininkai.

Manau, iš Höso liudijimų galima daryti ir dar vieną išvadą. Už tokį masinių žudynių sumanymą atsakingas režimas buvo sugedęs iki pat šaknų ir nenusipelnė išlikti. Gėda, kad mes ne patys jį nuvertėme, o palikome sunaikinti savo priešams.

Pastarosiomis dienomis darbo metu aš pastebiu klausiamus kapitono žvilgsnius. Nesunku atspėti, ką jis galvoja. „Kad ir ką manytum apie kaltinimus dėl nusikaltėliškų organizacijų ir bendrininkavimo, – sako jo išraiška, – Waffen-SS tikrai neverta didžiuotis.“
Šiuo metu aš nežinau atsakymo.

Man reikia grįžti prie savo atsiminimų ir toliau užrašyti tai, ką mačiau. Kai baigsiu, gal paaiškės ir atsakymas.

Johann Voss. Juodasis edelveisas. Waffen-SS kario atsiminimai. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas. – Vilnius: Briedis . – 296 p.: iliustr.