Po dvejų metų teismų intelektinių nuosavybių teismas patenkino koncerno ieškinį, rašo Rusijos leidinys „Sobesednik“.

M. Kalašnikovo duktė Jelena pasakojo neseniai sulaukusi teismo nutarties: „Piktinuosi, bet stengiuosi laikytis. Dabar galvosime, ką toliau daryti. Esu viskam pasirengusi, netgi kreiptis į Europos teismą“.

– Juk prekės ženklas „AK-47“ seniai užregistruotas. Kodėl nieko negaminote?

– Prekės ženklą tėvas užregistravo dar 2004 m., bet jam nepatiko idėja uždirbti pinigus. Visus komercinius reikalus jis laikė spekuliacija, o žodžiai „prekės ženklas“ jį apskritai erzino. Tėtis labai gerbė savo pavardę. Jei būtume pradėję ką nors gaminti jam gyvam esant, jis iš karto būtų uždraudęs.

– O kodėl apskritai sutikote užregistruoti prekės ženklą?

– Tėvas suprato, kad daug kas nori praturėti iš jo pavardės. Dar jam gyvam esant nesąžiningi verslininkai leisdavo kalendorius, atvirukus, magnetus ir pan. Prekės ženklą užregistravime tam, kad apsaugotume Kalašnikovų pavardę nuo nesankcionuoto vartojimo. Bendrovė „M. T. Kalašnikov“ buvo sukurta atsižvelgiant į visus tėvo pageidavimus, todėl negalime bukai uždirbinėti pinigų. O tuos pinigus, kuriuos vis tik uždirbame, iš esmės skiriami labdaringiems tikslams, o ne į kišenę keliauja. Visi tai žino, taip pat ir koncerno vadovai. 2013 m. gegužę tėtis šalių susitarimų be atlygio perdavė koncernui „Kalašnikov“ teisę naudoti jo pavardę. Tiesa, pasiliko sau teisę gaminti kelias prekes, ne ginklus. Tėvui esant gyvam koncernas nereiškė jokių pretenzijų įmonei. Viskas prasidėjo po jo mirties... Pirmas teismas įvyko 2014 m. gruodį, sprendimą priėmė mūsų naudai. Bet kadangi, kaip suprantu, po apeliacijos padavimo koncernas įtraukė administracinius ir finansinius išteklius, atsitiko taip, kad sprendimą priėmė ne mūsų naudai. Teismo sprendimu, iš mūsų atėmė žaislų ir žaisliukų su „AK-47“ emblema gamybą. Veikiausiai koncerno, kuriam Michailas Timofejevičius davė savo pavardę, pagrindinė produkcija susijusi su vaikiškais žaislais.

– Ar pavyko išsaugoti kokias nors pozicijas?

– Liko kelios pozicijos (šeimai priklauso 5 pozicijos: spausdintinė produkcija, drabužiai, mokymo procesas, silpni ir stiprieji alkoholiniai gėrimai). Nepaisant to, kad koncernas aršiai puola, tikimės bent kažką išsaugoti. Aš rūpinuosi Michailo Kalašnikovo fondu. Visi iš prekės ženklo „AK-47“ gaunami pinigai skiriami fondo veiklai. Jau išleidome kelias knygas, filmus apie tėvo gyvenimą, apie ginklo istoriją, pastatėme du paminklus – tėčiui ir Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Ustinovui. Ko tik neišgyvenau, siekdama gauti vietą paminklams – tai dveji–treji iš gyvenimo išbraukti metai.

– Jūsų laukia nemažai teisminių procesų. Gal vertėtų kreiptis į garsius advokatus?

– Jei ant tavęs ims važiuoti valstybinės mašina, jokie advokatai nepadės. Atskleisiu paslaptį – kreipiausi į Vladimirą Putiną, tačiau man susidarė įspūdis, kad kažkas spėjo kreiptis į jį anksčiau už mane – prezidentas žinojo apie mūsų reikalus. Manau, koncernas pasistengė. Kai tėvas mirė, tokią mokyklą baigiau, kad žodžiais to neapsakysi. Tačiau nesu viena – turiu šeimą, draugų. Buvo palaikymas iš V. Putino pusės. Paskutinį kartą matėmės per tėvo laidotuves 2013 m. gruodžio 27 d. Tada prezidentas paklausė, iš ko laikosi mūsų fondas. Pasakiau teisybę: „Iš pinigų už parduotus suvenyrus.“ Jis atsakė: „Bet taip neteisinga.“ Jis davė nurodymą spręsti šį reikalą, bet ką aš galiu viena padaryti prieš tokius monstrus, kaip „Rospatent“, „Kalašnikov“, „Rostech“, Pramonės ir prekybos ministeriją, kurie nusiteikę priešiškai?

– Vadinasi, koncernas „Kalašnikov“ nepadeda fondui žmogaus, kurio pavarde pavadintas?

– Ką jūs! Per 10 metų nė kapeikos iš koncerno negavome. <...> Koncernas tik kovoja už pinigų atėmimą iš fondo, faktiškai iš mano piniginės. O įmonės direktorius Aleksejus Krivoručka pareiškė: „Atiduokite fondą koncernui.“ Mainais man pasiūlė pareigas gamykloje, su sąlyga, kad kasmet skirs fondui 300 tūkst. rublių. Tačiau kur garantija, kad rytoj manęs neatleis? O fondas liktų jiems. Ir kas tie 300 tūkst. rublių, turint omenyje, kad vienos knygos išleidimas atsieina apie 2 mln. rublių (mes leidžiame knygas ir akliesiems). Su koncerno pasiūlytu biudžetu fondas nutrauktų veiklą arba pereitų į svetimas rankas. Visa tai nepuošia mūsų valdžios. Kai tėvas mirė, iš visų pusių ėmė pulti šunys. Visi nori pinigų, o aš jų neturiu. Kaip minėjau, visi pinigai už parduotus daiktus, skiriami fondui. Pati kukliai gyvenu iš 12 tūkst. rublių pensijos. Fonde negaunu nė kapeikos, kaip ir savanoriai. Mano padėjėjai – daugiausia veteranai, kurie pažinojo tėvą arba su juo dirbo. Neturiu nei vilų, nei vasarnamių pietuose. Tai, ką turiu, skiriu žmonėms – tokia tėvo valia.