Kadangi fabrikas buvo netoli Čeliabinsko, vadinamas jis tiesiog Čeliabinskas-40, o kiek vėliau - Čeliabinskas-65. Tokių miestų su numeriais SSRS buvo apstu. Dažniausiai jų nebuvo galima rasti žemėlapiuose, o į ten patekti prašalaičiui – praktiškai neįmanoma.
Žlugus SSRS, nemaža dalis tų miestų buvo išslaptinta. Oficialiai skelbiama, kad Rusijoje šiuo metu yra 45 uždari miestai, kuriuose gyvena 1,3 milijono gyventojų. Nieks dar dabar nežino, kiek tokių slaptų miestų iš tikrųjų yra, tačiau visi sutaria, kad daugiau nei skelbiama.
Tokių miestų reikėjo tam, kad ten būtų galima slapta gaminti visokius atominius ir cheminius ginklus. O kur jau yra tokie dalykai, ten dažnai atsitinka ir nelaimės. Kadangi sovietų valdžia labai nenorėjo, kad kas nors apie tokias nelaimes sužinotų, tai viską vykdė slaptuose miestuose, iš kurių informacija paprasčiausiai neiškeliaudavo.
Taigi, galime spėti, kad tokių nelaimių, kaip kad čia aprašytoji, galėjo būti ir gerokai daugiau, bet sovietai sugebėjo viską labai gerai nuslėpti.
Didžiausia Majak fabrike įvykusi avarija – 1957 metais sprogusi Kištymo saugykla. Toje saugykloje Sovietų Sąjunga į vieną vietą pylė labai daug radioaktyvių medžiagų. Sugedus šias medžiagas šaldžiusiems įrenginiams, viskas išlėkė į orą. Sprogimas buvo toks, kaip susprogdinus maždaug 75 tonas dinamito.
Tuomet tai buvo didžiausia branduolinė katastrofa pasaulyje: radiacija užterštas maždaug 15-20 tūkst. kv. km. plotas, toje teritorijoje gyveno 470 tūkst. žmonių.
Mes puikiai žinome, kaip sovietai elgėsi įvykus avarijai Černobylyje – bandė viską nuslėpti ir užglaistyti. Dėl šio poelgio aukomis tapo milijonai žmonių. Turbūt nesunku atspėti, kad Kištyme jie elgėsi panašiai, tik viską nuslėpti tada buvo gerokai lengviau. Iš visų 470 tūkst. žmonių, kurie buvo apšvitinti radiacija, evakuota tik apie 10 tūkst. Visi kiti palikti likimo valiai. O tie nelaimingieji, kurie gyveno gana arti katastrofos vietos, ėjo likviduoti katastrofos padarinių.
„Buvau 9 metų ir mokiausi mokykloje. Kartą mus surinko ir pasakė, kad rinksime derlių. Buvo keista, bet vietoje to, kad jį rinktume, mus vertė jį užkasti. O aplinkui stovėjo milicininkai, jie saugojo mus, kad niekas nepabėgtų. Dauguma mūsų klasės mokinių vėliau mirė nuo vėžio, o tie, kurie liko gyvi, pasidarė labai ligoti, moterys kenčia nuo nevaisingumo“, – sako Gulšara Ismagilova, Tatarskaja Karabolka kaimo gyventoja.
Ši katastrofa taip ir būtų pamiršta, jei ne į vakarus pabėgęs rusų mokslininkas Žores Medvedev. Jis 1976 metais žurnale „New Scientist“ parašė straipsnį apie Kištymą. Nepaisant to, rusai oficialiai katastrofos faktą pripažino tik 1992 metais, po SSRS griūties.
Bet šis incidentas tebuvo ledkalnio viršūnė. Sovietų mąstymas buvo toks: jei nematai, reiškia problemos nėra. O branduolinių atliekų labai nesimato vandenyje. Todėl ten jas ir pylė. Iš Majak fabriko į Tečos upę buvo pilamas milžiniškas kiekis radioaktyvių atliekų. Tečos upė įteka į kur kas didesnę – Obo upę. Dėl to tarša sklido labai toli. 2000 metais paskaičiuota, kad į šias upes tričiu, stronciu, ir ceziu užteršto vandens buvo išpilta maždaug 250 mln. kubinių metrų. Beje, šių upių pakrantėse yra įsikūrę daugybė kaimų.
Netoli Majak esančio Muslimovo kaimo gyventoja Gulfira Chajatova pasakojo, kad vietiniai tais laikais kalbėjo apie „upės“ ligą. Ta „upės“ liga iš tikrųjų yra tai, kas dabar žinoma kaip „spindulinė liga“.
„Mano tėvai stengėsi neleisti mūsų prie upės nieko neaiškindami, matyt, patys nieko nežinojo. Mėgome stovėti ant tiltelio, gėrėtis gėlėmis, augančiomis nedidelėje salelėje... Vanduo buvo skaidrus ir labai švarus, bet tėvai sakė, kad upė „atominė“... Tėvai retai kalbėjo apie 1957 m. avariją, o jei kalbėjo, tai pašnibždomis“, – pasakojo ji.
Kiek vėliau sovietai susivokė, kad į upes pilami teršalai nukeliauja labai toli. Todėl jie sugalvojo nuostabią išeitį. Visas labai radioaktyvias atliekas, kurios buvo per „karštos“ dėti net į tą vėliau susprogusią Kištymo saugyklą, jie pylė į netoliese esantį Karačiajaus ežerą.
Originalus planas - šias atliekas palaikyti ežere, o kiek vėliau grąžinti į požemines betonines saugyklas Majake. Deja, šis planas neišdegė, nes ežeras pasidarė toks radioaktyvus, kad žmonės prie jo net negalėjo prisiartinti. Jei to ežero pakrante pasivaikščiotumėte maždaug kokią valandą, tai po to ilgai nebegyventumėt. Radiacinis lygis ten siekia 600 rentgenų per valandą.
Po Majako katastrofos, visi pasidarė kur kas atsargesni. Tai reiškia, branduolines atliekas pylė ne į vieną vietą, o metė į įvairias skirtingas vienas, tarp jų į keletą ežerų ir į tą pačią Tečos upę.
Tačiau Karačiajaus ežere jau buvo tiek atliekų, kad jis net per baisiausias Sibiro žiemas nebeužšaldavo. 1960 metais ežeras taip pat pradėjo smarkiai džiūti. 1968 metais, įvykus didžiulei sausrai, ežero vanduo nuseko iki minimumo. O tada vėjas pakėlė ežero pakrantėse buvusias radioaktyvias dulkes. Skaičiuojama, kad tos radioaktyvios dulkės pasiekė maždaug pusę milijono žmonių.
Kad teršalai daugiau iš ežero nesisklaidytų, tarp 1978 ir 1986 metų į jį įmesta maždaug 10 tūkst. betoninių blokų. Šis ežeras laikomas labiausiai užterštu pasaulyje. Tiksliai nežinoma, bet spėjama, kad ten sukaupta maždaug 60 proc. radiacijos kiekio, koks išsiveržė Černobylyje.
Galima dar būtų vardinti ir vardinti, kas ten atsitiko Majak fabrike. Skaičiuojama, kad ten įvyko bent 7 kritinės masės incidentai, kuriuose žuvo žmonės. Kritinės masės incidentai yra, kai reaktoriuje įvyksta save palaikanti branduolinė grandininė reakcija. Iš esmės, būtent šitai įvyko Fukušimoje ir Černobylyje. Dar neaišku, kiek ten yra buvę sprogimų, kuriose žuvo žmonės. Mažiausiai 3. Skaičiuojama, kad radioaktyvių teršalų Majak fabrikas paskleidė maždaug 2-3 kartus daugiau nei Černobylis.