1968 metais V. Medvedevui pavyko patekti į tarnybą asmeninėje Leonido Brežnevo apsaugoje. Jis pats su humoru prisimena tas dienas ir su malonumu pasakoja apie tai, kaip „aprūkydavo“ generalinį sekretorių tuo metu, kai gydytojai pačiam L. Brežnevui buvo uždraudę rūkyti, ir su nuoskauda pasakoja apie tai, kaip jis, griebdamasis visų įmanomų dirbtinio kvėpavimo būdų, bandė gaivinti jau nebegyvą Brežnevą, kai Kremliaus greitoji pagalba net 40 minučių negalėjo (arba nenorėjo) atvažiuoti.
Bet grįžkime prie automobilių... Kalbant apie saugumą, Leonidas Brežnevas buvo unikalus lyderis. Negana to, kad į jį keletą kartų kėsinosi teroristai (vien grasinimų per jo valdymo laiką buvo keletas šimtų), bet ir jis pats visokiausiais lengvabūdiškais poelgiais nuolat sukeldavo grėsmę savo gyvybei.
Pavyzdžiui, jis buvo užkietėjęs automobilių mylėtojas, ir jeigu sėsdavo prie vairo pats (o tai jis darė jau ir sulaukęs senyvo amžiaus), pasiekdavo tiesiog beprotišką greitį. Keletą kartų jis buvo atsidūręs per plauką nuo žūties. Vieną kartą jam lekiant automobiliu sprogo dešinė padanga. Automobilį iškart pradėjo mėtyti. Brežnevas, nors jau ir buvo pagyvenęs, visu kūnu užgulė vairą ir sugebėjo suvaldyti automobilį, tokiu būdu išvengdamas avarijos.
Kitą kartą Kryme jis ryte įsėdo į automobilį, o ant galinės sėdynės pasodino dvi moteris gydytojas. Norėdamas pasirodyti prieš damas, jis vingiuotame kalnų kelyje pasiekė tokį greitį, kad galiausiai nesuvaldė automobilio ir pravažiavo vieną iš posūkių. Paskutinę akimirką jis vis dėlto spėjo nuspausti stabdį, ir automobilis tiesiog pakibo virš prarajos.
Pasak Medvedevo, joks autoįvykis, į kurį buvo patekęs generalinis sekretorius, nesukėlė jam nė vienos traumos.
Štai kaip Medvedevas pasakoja apie įprastą darbo dieną: „perimu pamainą, ir jau su Leonidu Iljičiumi važiuojame į Maskvą. Pagrindiniame automobilyje (anksčiau – „Čaika“, vėliau – ZIL) priekyje sėdi vairuotojas ir generalinis sekretorius, gale, ant atlenkiamų sėdynių, - mes su Riabenko. Už mūsų – automobilis su „išvažiuojamąja“ apsauga, dar toliau – gale ir priekyje, per maždaug 300 metrų, - trasą nustatantys darbuotojai. Gale esantiems darbo nedaug, be lenkimo mums niekas negresia, priekyje esantiems rūpesčių daugiau – grūstis, plikledis, nuvirtęs medis, taigi viskas, kas yra trasoje – jų rūpestis.
Pro Borovicų vartus atvažiuojame prie antrojo pirmojo Kremliaus korpuso įvažiavimo. Dar nėra dešimtos ryto, o Brežnevas jau dirba savo kabinete.
Trasos paruošimas labai svarbi užduotis – bet kuriame šalies mieste, bet kurioje pasaulio šalyje. Trasoje turėjo būti milicijos daliniai, telefoninės stotys, medicinos įstaigos, kur būtinai turėjo būti stacionaras su paruošta atskira palata, jos niekas negalėjo užimti. Dideliame mieste - ar užsienyje, ar Sovietų Sąjungoje, ilgoje trasoje buvo ruošiami trys tokie stacionarai – pradžioje, viduryje ir kelio pabaigoje, nedideliuose miestuose – vienas.
Leonidas Iljičius dievino automobilius, pats važinėdavo ir mėgdavo, kad jį vežtų „su vėjeliu“. Kur jis išmoko vairuoti, tiksliai nėra žinoma. Gali būti, kad dar iki karo, dirbdamas Dnepropetrovsko partijos komitete, o galbūt ir karo metu. Tapęs generaliniu sekretoriumi, jis iš pradžių Maskvoje vairuodavo pats. Tačiau partijos bendražygiai jam uždraudė tai daryti dėl saugumo sumetimų. Bet tuščiuose keliuose aplink savo rezidenciją jis mėgdavo vairuoti dideliu greičiu, tikindamas, kad greitas važiavimas jam – geriausias poilsis.
Kartais rytais jis sėsdavo už „Mercedes“, „Cadillac“ ar „Rolls Royce“ automobilių vairo, ir šalia pasodinęs asmeninį vairuotoją, lėkdavo į Kremlių. Be abejo, visas maršrutas Rubliovo greitkeliu ir Kutuzovo prospektu buvo iš anksto „pravalytas“, o Brežnevo vairuojamam automobiliui iš priekio, šonų ir galo drąsiai lėkė lydintys automobiliai.
Kelionės į Vakarų Vokietiją metu Brežnevui buvo padovanotas dvivietis mėlynas sportinis „Mercedes“ automobilis (Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministerija su šalies, į kurią buvo ruošiamas vizitas, valdžia iš anksto tardavosi dėl būtinybės padovanoti automobilį). Brežnevas apėjo aplink „Mercedes“, veidas išdavė jo susižavėjimą - gensekas įsėdo į automobilį, pasitaisė sėdynę, pataisė veidrodėlius, užtrenkė dureles, pasuko raktelį, ir staiga startavo ne blogiau už profesionalų lenktynininką. Lėkdamas daugiau nei 200 kilometrų per valandą greičiu jis nudūmė greitkeliu, toli už savęs palikdamas ir savo apsaugą, ir vokiečių specialiųjų tarnybų agentus. Sustojo tik už 150 kilometrų nuo Bonos. Paskui jį atvažiavo ir lydintys automobiliai. Brežnevas pagyrė „Mercedes“ automobilį, sakydamas, kad jam tinkamesnė būtų labiau komunistinė – raudona – spalva. Ir jis gavo raudoną „Mercedes“.
Buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris prisiminė vieną iš savo kelionių į Maskvą: „Kartą Zavidove Brežnevas atvedė mane prie juodo „Cadillac“ automobilio, kurį jam prieš metus padovanojo Nixonas (buvęs JAV prezidentas Richardas Nixonas – red. past.). Brežnevas sėdo už vairo, aš – šalia, mes dideliu greičiu nulėkėme labai siaurais ir vingiuotais keliais. Galima buvo tik melstis, kad artimiausioje sankryžoje pasirodytų policininkas ir užbaigtų šias beprotiškas lenktynes. Bet kas būtų išdrįsęs stabdyti partijos generalinio sekretoriaus automobilį?“.
Kitais metais Brežnevas nuvyko į JAV ir apsilankė prezidento Nixono vasaros rezidencijoje Kemp Deivide. „Aš jam įteikiau oficialią dovaną, - prisiminė Nixonas, - tamsiai mėlyną „Linkoln Continental“ automobilį, individualaus surinkimo, salonas – su juodo veliūro apmušalais. Ant prietaisų skydelio buvo užrašas: „Geram atminimui. Patys geriausi linkėjimai“.
Brežnevas neslėpė susižavėjimo ir labai norėjo tuojau pat išmėginti dovaną. Jis pasodino mane į keleivio vietą, sėdo už vairo ir mes nulėkėme vienu iš siaurų kelių aplink Kemp Deividą. Aš galėjau tik įsivaizduoti, kas nutiks, jeigu slaptosios tarnybos visureigis staiga išlįs iš už stataus posūkio. Vienoje vietoje buvo labai stati nuokalnė su užrašu: „Lėčiau. Pavojingas posūkis!“ Kai mes privažiavome prie šios nuokalnės, Brežnevas lėkė 50 mylių (80 kilometrų per valandą – red. past.) greičiu. Pasakiau: „Tai pavojinga nuokalnė. Pristabdykite. Labai pavojinga!“ Bet jis į mano žodžius nekreipė jokio dėmesio. Jis nuspaudė greičio pedalą, sucypė padangos, ir tada jis staiga nuspaudė stabdį ir pasuko.
Po mūsų pasivažinėjimo Brežnevas man pasakė: „Tai labai geras automobilis. Jis gerai laikosi kelyje“. „Jūs esate puikus vairuotojas, - atsakiau jam. – Aš niekada nesugebėčiau čia pasukti važiuodamas tokiu greičiu“. Diplomatija – ne visada lengvas menas“.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais, sunkiai sirgdamas, neturėdamas galimybės vairuoti, Brežnevas versdavo vairuotoją važiuoti į Kremlių ir atgal ne mažesniu nei 120 kilometrų per valandą greičiu.
Kartą į Brežnevą buvo pasikėsinta. Tai įvyko Maskvos centre. Buvo nužudytas automobilio, kuriame važiavo kosmonautai, vairuotojas ir sužeistas palydos motociklininkas. Užpuolikas norėjo nušauti Brežnevą, bet paskutinę akimirką generalinio sekretoriaus automobilis pasuko į Kremlių pro kitus vartus.
KGB pražiopsojo akimirką, kai iš minios iššoko žmogus ir apšaudė automobilį, kuriame, kaip manė užpuolikas, turėjo važiuoti Brežnevas. Nepaisant to, kad automobilis buvo šarvuotas, kulkos iš Makarovo pistoleto pramušė priekinį stiklą ir mirtinai sužalojo vairuotoją.
Bet grįžkime į Rygos muziejų. Visų dėmesį traukia 1966 metų laidos „Rolls Roys Silver Shadow“ automobilis, sudaužytas generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo 1980 metais. Leonidas Iljičius sudaužė jį pats, įvažiuodamas į sunkvežimį viename iš kelių šalia Maskvos. Kortežą lydėję kelių policininkai nieko negalėjo padaryti. Šis „Rolls Roys“ automobilis galėjo išvystyti iki 190 kilometrų per valandą greitį ir Brežnevas kartais tokį greitį pasiekdavo.
Po avarijos automobilis buvo neremontuojamas. Bet tai nelabai nuliūdino Brežnevą. Jo kolekcijoje Kremliaus garaže dar buvo „Linkoln Continental“, „Mercedes“ ir kiti automobiliai.
Muziejus nesiruošia šio egzemplioriaus restauruoti. Jis taip ir stovi sudaužytu priekiu ir su vaškiniu Brežnevu salone.